1666 metais, kasant pamatus dabartinei Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai Antakalnyje, buvo rasta į sarkofagą panaši akmeninė nežinomo riterio skulptūra. Tuo metu tvirtai patikėta, jog tai pirmosios bažnyčios šioje vietoje, įkurtos dar XIV a. viduryje, gerokai prieš valstybės krikštą, fundatoriaus Petro Goštauto antkapis. Deja, legendinė P. Goštauto asmenybė nėra paremta jokiais istoriniais šaltiniais, lygiai kaip ir nėra žinoma pirmoji bažnyčios fundacija.

Sename Vilniaus Antakalnio priemiestyje, šalia pagrindinio kelio į Nemenčinę, medinę Šv. Petro ir Povilo bažnyčią veikiausiai bus fundavęs Vilniaus vyskupas (1492-1507) Vaitiekus Taboras. Bažnyčia pelenų stulpu virto 1594 m. XVII a. pradžioje naują medinę bažnyčią pastatydino energingas Antakalnio klebonas Petras Korkonas (m. 1624). Tuo metu prie parapijos buvo prijungta Rokantiškių Šv. Kryžiaus bažnyčia su visais parapijiečiais. Po veikliojo klebono mirties parapijai aptarnauti Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius (1616-1630) iš Krokuvos 1625 metais pakvietė vienuolius - Laterano kanauninkus. Įsikūrimas nebuvo lengvas ir tik 1638 11 30 vienuoliai iškilmingai buvo įvesdinti į naują medinį vienuolyną. Vienuolių pastangos ir parapinė veikla pamažu pritraukė ir geradarių aukas bei tikinčiųjų pasitikėjimą. Bažnyčioje stebuklais garsėjo Šv. Petro paveikslas, 1642 m. buvo įkurta Penkių Kristaus žaizdų brolija,1647 m. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius dovanojo stebuklais garsų Švč. Mergelės Marijos Maloningosios paveikslą (dabar kabo kairiame transepto altoriuje, o virš jo stiuko lipdiniuose pavaizduota iškilminga paveikslo perdavimo scena). Tačiau XVII a. viduryje kraštą nusiaubęs karas neaplenkė ir Antakalnio parapijos. Sudegė vienuolyno pastatai, nusiaubta ir tik per plauką liko nesudeginta bažnyčia. Gelbėdamas turtus vienuolyno prioras ir parapijos klebonas Kazimieras Kaunackis išsivežė juos į Karaliaučių, bet staiga ten ir mirė. 1658 m. nauju vienuolyno prioru paskirtas Benediktas Šamotulskis perėmė iš tiesų apverktiną parapiją, o išeidamas po 27 metų paliko kaip vieną nuostabiausių baroko paminklų.

Pasakojama, jog turėjęs apreiškimą ar vykdydamas sunkiu momentu duotus pažadus, naujasis vienuolyno geradaris Mykolas Kazimieras Pacas (1624-1682) nutarė paremti Antakalnio Laterano kanauninkus. Naujos bažnyčios statybos prasidėjo 1668 metų Šv. Petro ir Povilo dieną iškilmingai pašventinus kertinį akmenį. Statyboms vadovavo krokuvietis architektas Janas Zaoras (m. 1672), po jo - kilmingasis italas LDK pulkininkas Giovanni Battista Frediani. Dekoruoti bažnyčią 1678 m. atvyko puikūs italų skulptoriai Giovanni Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli. Netikėtai greitai pasipuošė ne tik Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, bet ir visas Antakalnio priemiestis. Dar 1676 m. pradėtas statyti erdvus Laterano kanauninkų vienuolynas, XVII a. pabaigoje pastatyti prašmatnūs Sluškų ir Sapiegų rūmai, o greta pastarųjų - puošni Viešpaties Jėzaus bažnyčia su trinitorių vienuolynu. Kartu su naujomis statybomis kitą veidą įgavo ir visa Antakalnio parapija.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios išorės architektūra nėra tokia išraiškinga, kaip puošyba. Pagrindinis fasadas horizontaliai suskaidytas išraiškingais karnizais, medine balkonėlio baliustrada, o vertikaliai - baltomis kolonomis ir puskolonėmis, iš šonų „spustelėtas” dviem neaukštais bokšteliais. Neypatingas ir virš transepto iškilęs šiek tiek „susmukęs” kupolas. Tačiau jau fasade galima atpažinti kai kuriuos bažnyčios funkcijos ir veiklos akcentus. Antai, virš fasado antrojo tarpsnio, frontono rejefe vaizduojama Švč. Mergelė Marija, pamynusi sulaužytas patrankas, vėliavas ir kitą karinę amuniciją, gali būti puiki mecenato fundavimo nuostatų perteikėja. Kas jau kas, o LDK etmonas (1666-1682) M.K. Pacas puikiausiai galėjo suprasti šio pasaulio menkystę. Kontrreformacinėmis nuostatomis besivadovaujantis „Lietuvos Hanibalas” šaukėsi Švč. Mergelės ne karinei sėkmei užtikrinti, bet taikai įtvirtinti. Tai liudija ir įrašas fasade. Fasado nišose įtaisytos šv. Augustino ir palaimintojo Stanislovo Kazimieriečio figūros liudija apie Laterano kanauninkų veiklą parapijoje. Palaimintasis Stanislovas (m. 1489) pasižymėjo vienuolijoje kaip ypatingo pamaldaus gyvenimo pavyzdys. Šv. Augustinas, kurio regula vadovaujasi Laterano kanauninkai, savo dėmesiu gaubia ir ateinantį ir jau patekusį vidun.

Dar nuo bažnyčios prieangio aukštai kulolo būgne matyti jau kita šv. Augustino stiuko skulptūra, pastatyta čia greta kitų trijų didžiųjų Bažnyčios mokytojų - šv. Jeronimo, šv. Grigaliaus ir šv. Ambraziejaus. Skulptūra įtaisyta taip, jog „mato” lankytoją visoje pagrindinėje navoje. Antakalnio Laterano kanauninkų bažnyčios vidaus puošyba glumina savo stiuko figūrų ir vaizduojamų ikonografinių siužetų gausumu. Teatrališkai suakmenėjusios šventųjų skulptūros, vingrūs putai, augalinė ornamentika, fantastinės ar net alegorinės figūros kaip mat išblaško dėmesį. Tačiau baroko epochoje toks sustingęs „pasaulio teatras” turėjo kiek kitokią prasmę nei šiandien. Dabar žavi italų menininkų puikia kūryba, tuo tarpu anuomet pirmiausia buvo skirtas pamaldumui žadinti. Galbūt pilnutinai pajusti ir išgyventi puikiai išlikusį skulptūrinį dekorą trukdo senojo didžiojo altoriaus trūkumas. XIXa. pradžioje įstatytas P. Smuglevičiaus „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimo” paveikslas ir pranašų skulptūros, nors ir nekontrastuoja su bendru vidaus dekoru, tačiau nebeatlieka tokios funkcijos, kaip pirmasis altorius. Anuometinis didžiulis, prigludęs prie visų trijų presbiterijos sienų, tamsaus medžio ir gausiai paauksuotas jis turėjo ypač išsiskirti iš šviesios stiuko puošybos. Būtent didysis altorius, pagrindinė bažnyčios liturgijos vieta, o ne gausios stiuko figūros turėjo patraukti pamaldaus lankytojo dėmesį. Didžiojo altoriaus stilistinis bendrumas su visu skulptūriniu dekoru buvo išlaikytas gausiai papuošus jį medinėmis skulptūromis (daugiau nei 24). Praradusi bene pagrindinį interjero akcentą, bažnyčios puošyba iš tikrųjų tapo labiau traukianti turistus nei žadinanti pamaldumą.

Skulptūrinis vidaus dekoras beveik nepatyrė pakitimų nuo pat sukūrimo pradžios. Tik XIX a. pradžioje padaryta nauja šv. Petro laivą imituojanti sakykla. XIX a. II-oje pusėje kairiajame presbiterijos ir transepto susijungime įrengtas altorius 1864 m. atkeltai iš Antakalnio trinitorių bažnyčios, Ispanijoje apie 1700 m. atliktai „Ecce homo” stebuklingai figūrai. Išlaikant simetriją XX a. pradžioje dešinėje pusėje įrengtas Šv. Pranciškaus Asyžiečio altorius. Pastarieji du altorėliai pastatyti jau uždarius parapiją aptarnavusį Laterano kanauninkų vienuolyną. Paskutinį čia mirusį vienuolį Pranciškų Zavadzkį mena XX a. pradžioje kairėje transepto pusėje įrengta memorialinė lenta. To paties laikotarpio ir Nojaus laivą vaizduojantis po kupolu pakabintas sietynas bei vargonai chore.

Kita vidaus puošyba bažnyčioje išliko beveik nepažeista. Jos ikonografija išreiškia ir vienuolijos, ir mecenato M.K. Paco pagrindines vertybines nuostatas. Laterano kanauninkų patrono Šv. Augustino, Šv. Karalienių, Šv. Riterių Kankinų ir Šv. Mergelių Kankinių koplyčios išryškina Bažnyčios mokymo, barokinio galingųjų nusižeminimo, kovos bei kančios už tikėjimą ir skaistybės (iki mirties galingasis M.K. Pacas išliko nevedęs) vertybes. Kairėje transepto pusėje įrengtas Švč. Mergelės Marijos Gailestingosios altorius su jau minėtu stebuklais garsėjančiu paveikslu. Dešinėje - Penkių Kristaus Žaizdų altorius, baigtas įrengti to paties pavadinimo brolijos XVIII a. pirmaisiais metais. Pastarojo altoriaus puošyba ir paveikslas, išryškinantys Kristaus kančios bei Prisikėlimo ikonografiją, įkūnija barokines vilties ir tikėjimo, gyvenimo ir mirties prieštaras. Išeinant iš bažnyčios tuo dar kartą įsitikinama pažvelgus į vaikelį Kristų nešančio šv. Kristoforo skulptūrą kairėje prieangio pusėje ir mūsų visų belaukiančios giltinės - dešinėje.

Bažnyčios išorės puošyba nėra tokia dekoratyvi kaip vidaus. Šiaurinėje sienoje, vietoj anksčiau buvusio juodo marmuro portalo, įrengtas antkapis paskutiniam Laterano kanauninkui Vilniuje - jau minėtam P. Zavadzkiui. Šventorius dar XVII a. pabaigoje apjuostas mūrine masyvia tvora. Anksčiau šventoriaus teritorijoje, kaip įprasta, buvo kapinės, panaikintos XIX a. Šventoriaus tvoros kampuose įrengtos 4 aštuonkampės koplyčios. Kadangi parapiją aptarnavo vienuoliai, jiems XVII a. pabaigoje (nuo 1676 m.) pastatytas erdvus mūrinis vienuolynas. Paties pastato vidaus erdvės vėliau rekonstruotos, tačiau išliko į šventoriaus pusę atsuktas vienuolyno fasadas su arkadomis ir ant arkadų kilstelėtas koridorius, jungęs vienuolyną su bažnyčia. Juo kasdien pas parapijiečius skubėdavo Laterano kanauninkai. Iš visų LDK gyvavusių Laterano kanauninkų vienuolynų, Vilniuje buvo uždarytas paskutinis - 1864 m., pasitelkiant sukilimo malšinimo dingstį. Dabar vienuolyno patalpas dalijasi čia neseniai įsikūrę Šv. Jono kongregacijos vienuoliai ir... kareivinės. Antakalnio parapijiečiams, anksčiau galėjusiems džiaugtis vienuolių rūpesčiu, dabar užtikrinama dviguba - ir dvasinė, ir militarinė globa.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys