Apie konvento veiklą, kaip ir apie kitų šio ordino vienuolynų darbus, žinių labai mažai, nes atgailos kanauninkų regula reikalavo neskelbti savo narių nuopelnų. Prie vienuolyno bažnyčios buvo įsteigta parapija, vienuoliai aktyviai dirbo pastoracinį darbą. Veikė vienuolių išlaikoma parapinė mokyklėlė. 1779 m. šio vienuolyno žinion buvo perduota ir Šv. Kazimiero bažnyčia, panaikinus jėzuitų ordiną likusi be šeimininkų. Ją Užupio atgailos kanauninkai aptarnavo iki 1814 m. Užupio vienuolyne visuomet gyveno atgailos kanauninkų klierikai, kurie lankė teologijos paskaitas misionierių seminarijoje, Vilniaus akademijoje, Vyriausioje kunigų seminarijoje. XVIII a. Užupio konvente yra gyvenęs atgailos kanauninkas Mykolas Olševskis, daug leidimų lietuvių ir lenkų kalbomis sulaukusios religinės knygos „Broma atwerta ing wiecznasti” autorius, teologijos daktaras (1761), generalinis ordino vizitatorius (1755-1761).

Po 1831 m. sukilimo Lietuvoje buvo uždaryti visi „baltųjų augustinų” vienuolynai, išskyrus Vilniaus Užupio konventą. Į šį vienuolyną iš Videniškių persikėlė ordino vadovybė, tačiau neilgam-1845 m. vienuoliams teko išsiskirstyti po dar veikiančius kitų ordinų vienuolynus, kur jiems buvo lemta pamažu išmirti. Paskutinis atgailos kanauninkas, klebonavęs šioje parapijoje, buvo tėvas Baltramiejus Paplauskis. Po jo mirties Šv. Baltramiejaus bažnyčia pavesta administruoti netoliese gyvenusiems vienuoliams bernardinams ir tapo Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino bažnyčios filija. 1864 m. panaikinus ir bernardinų vienuolyną, filija panaikinta, bažnyčia uždaryta, tačiau leista mišias aukoti ateinantiems kunigams. Vienuolyno namai ir sodas perduoti Sudervės parapijai kaip beneficija (jie bažnyčios žinion grįžo 1883 m.). 1878 m. iš Šv. Jono bažnyčios čia perkeltas malonėmis garsėjantis Vilniaus Trakų vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas, kurį tada globojo puodžių cechas. Šio cecho lėšomis 1882 m. pastatytas bažnyčios bokštas. 1883 m. bažnyčia rūpintis pavesta garbės kanauninkui kun. Vladislovui Jundzilui, joje vėl reguliariai vyko pamaldos.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniuje įsikūrę vienuoliai redemptoristai Šv. Baltramiejaus bažnyčią laikinai naudojo savo pamaldoms. 1949 m. bažnyčia uždaryta, trys mediniai barokiniai jos altoriai perkelti į Nemenčinės bažnyčią, kitų dviejų likimas nežinomas. Tarybų valdžios metais bažnyčioje įrengtos skulptorių dirbtuvės. 1997 m. Šv. Baltramiejaus bažnyčia perduota Vilniaus baltarusių katalikų bendruomenei.

R. J.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys