Jūžintų centre, prie pat pagrindinio miestelį kertančio kelio, ant kalvelės iškilusios bažnyčios pagrindinis fasadas atgręžtas į tekančią saulę, o vakarinė šviesa, nuauksindama apsidę, kartu pro mažus langelius srūva į buvusias atgailos kanauninkų celes. Ši keistos, ne iš karto perprantamos architektūros šventykla ilgą laiką buvo ne tik Dievo, bet ir vienos iš mažiausiai mūsuose žinomos vienuolijos namais.

Pirmosios Jūžintuose pastatytos bažnyčios istorija neperžengia legendų ir spėlionių lygmens. Manoma, kad ankstyviausią bažnyčią ar koplyčią 1472 m. šioje vietoje pastatęs kažkoks vienuolis Jurgis, o šimtmečiui prabėgus, 1570 m. ją atnaujino jėzuitas. Žinoma, kad 1695 m. Gediminas Rajeckas pastatydino naują medinę bažnyčią, prie kurios tais pat metais įkurtas Šv. Augustino atgailos kanauninkų vienuolynas. Šimtmečiui prabėgus, paskutiniaisiais XVIII a. metais, Jūžintų ir Tarnavo dvarų savininkas Mykolas Veisenhofas pastatydino dabartinę mūrinę bažnyčią. 1832 m. vienuolynas caro valdžios uždarytas, bažnyčia tapo Dusetų parapijos filija.

Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia buvo apgriauta, parapijiečių lėšomis suremontuota 1958 m.

Apie vienuolyno veiklą ir vienuolių gyvenimą išlikę labai mažai žinių. Sprendžiant iš celių skaičiaus, prie bažnyčios nuolatos galėjo gyventi aštuoni vienuoliai. Jų gyvenimo asketizmą liudija ankštos, kuklios celės, kuriose vienintelis baldas tėra sienų nišose įtaisytos lentynos ir ant aslos buvęs gultas. Vienuoliai aptarnavo parapiją, prie bažnyčios XVIII a. buvo įkūrę mokyklėlę. XIX a. mokykla jau neminima. Apie archyvą ir biblioteką žinių nėra. Minima, kad XIX a. čia gyvenę vienuoliai noviciatą buvo atlikę Videniškių vienuolyne.

Prie bažnyčios veikė Šv. Barboros brolija, 1761 m. įvesta vienuolio kun. Tado Plakevičiaus, kuris parašė ir kelių leidimų sulaukusią „Patronkaj szciesliwos smerties Barboraj Swentaj karunką”.

Jūžintų bažnyčia ir vienuolynas-vienas vėliausių barokinių kompleksų Lietuvoje, pasižymintis originaliu architektūriniu sprendimu: vienuolių celės įrengtos bažnyčios apsidės sienoje, abipus įvijų mūrinių laiptų. Iki mūsų dienų ansamblis išliko beveik nepakitęs. Bažnyčios fasadas žavi linksmai banguotų formų plastiškumu, išraiškingu linijų siluetu. Išlikę vėlyvojo baroko formų altoriai, nors dauguma juose esančių paveikslų sukurta XIX-XX a. Įdomiausias kairiosios navos gale įrengtas Šv. Barboros altorius, kurio antrajame tarpsnyje kabo šv. Baltramiejaus paveikslas. Dėmesį patraukia ir viena iš šio altoriaus karnizą puošiančių skulptūrų-spalvingas šv. Arkangelo Mykolo atvaizdas. Šv. Jurgio altorius privilegijuotas.

Vienuolių celėse įkurtas tarsi nedidelis muziejėlis, kuriame saugomi įvairūs liturginiai reikmenys, maldynai, metalinių kryžių viršūnės, nuo sunykimo išgelbėtos skulptūrėlės.

R. J.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys