Vienuolyno ansamblis yra Kauno pakraštyje ties Kauno mariomis. Tai įstabus XVII a. Lietuvos baroko perlas, bylojantis apie aukštą to meto meninę kultūrą ir kūrybinį pajėgumą. Svarbiausias jo įkvėpėjas ir mecenatas -Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Zigmantas Pacas (1621-1684), turtingos ir įtakingos Pacų giminės galva. Puikiai išsilavinęs (be Lježo ir Krokuvos, aštuonerius metus studijavo Florencijai priklausiusiame Perudžos universitete), gerai išmanęs meną kancleris, sugrįžęs į tėvynę, nutarė čia įkurdinti kamaldulių vienuoliją. Šio ordino centras buvo netoli Perudžos esantis Montis Coronae vienuolynas. Pažaislio kamaldulių vienuolynas buvo pirmas šio ordino vienuolynas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir ketvirtas Respublikoje (Žečpospolitoje).

Kamaldulių ordiną įkūrė benediktinas šv. Romualdas (950-1027). Pasakojama, kad jis susapnavęs kopiančius į dangų baltai apsirengusius vienuolius. Šis sapnas paskatinęs šventąjį 1012 m. toje vietoje - Campo Maldolyje, Apeninų kalnuose - įsteigti pirmąjį kamaldulių vienuolyną. Kamaldulių ordino vienuoliai duodavo vienatvės ir tylėjimo įžadus: jie gyveno vienuolynuose-eremuose, kiekvienas savo atskirame namelyje-celėje. Didžiąją dienos dalį praleisdavo besimelsdami. Nevalgė mėsos. Vilkėjo ilgais, baltais abitais. Jų bažnyčiose nebuvo nei vargonų, nei sakyklų.

Gavus popiežiaus Aleksandro VII ir kamaldulių ordino generolo leidimą Pažaislyje steigti vienuolyną, 1664 m. buvo pasirašytas fundacijos aktas, 1667 m. pašventintas bažnyčios kertinis akmuo, 1674 m.- pati bažnyčia. 1712 m., užbaigus bažnyčios viduje visus apdailos ir dekoravimo darbus, įvyko iškilminga dedikacija. Bažnyčią konsekravo Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis.

Pagal fundacijos dokumentą Pažaislyje, Taikos kalne (Mons Pacis), turėjo gyventi 12 tėvų kamaldulių (pirmasis prioras buvo lietuvis tėvas Jeronimas).

Paco sumanymą įgyvendino iš Italijos pasikviesti menininkai: architektas Džovanis Batista Fredianis, o nuo 1674 m. - architektai broliai Pjeras ir Karlas Putiniai, florentietis tapytojas Mykolas Angelas Palonis (sienų ir altorių paveikslai, portretai), skulptoriai Džovanis Merlis (stiuko lipdiniai) ir Mikalojus Volšeidas (bažnyčios fasado ir didžiųjų vartų skulptūros), tapytojas Džiuzepė Rosis (nuo 1692 m., kupolo freska). Neabejotina, kad visų autorių įkvėpimo šaltinis turėjo būti Pažaislio kamaldulių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios ir vienuolyno sudėtinga ikonografinė programa, savo įvairialypiu simboliškumu bei visumos darnumu pranokusi kitas šventoves ne tik Lietuvoje.

Griežta ansamblio simetrijos ašis ir suplanavimas pabrėžia aiškią ir tikslią atskirų jo dalių funkcinę hierarchiją (tai vienintelis Lietuvoje barokinės ašinės kompozicijos pavyzdys). Ansamblio branduolys - bažnyčia, originalus, kurio fasade dominuoja šešiakampis kupolas, kampiniai bokštai, įgaubta vidurinė dalis (apdailai panaudotos pilko smiltainio plokštės). Esminė fasado savybė - jo statmeninis polėkis. Šešiakampio būgno kampinės voliutos darniai jungia kupolo siluetą su koplyčių stogu. Aukščiausias ansamblio taškas - grakštus kryžius, vainikuojantis šešiakampį žibintą.

Barokinėse bažnyčiose itin retai atsiveria vaizdas į šešiakampę erdvę, kurią Pažaislyje optiškai praplečia aplinkui išdėstytos keturios koplyčios, prieangis ir presbiterija. Iš kupolo sklindanti šviesa atskleidžia puikų reginį, kuriame interjero apdailai panaudoti juodas ir raudonas marmuras suderinti su spalvingomis freskomis ir balto stiuko lipdiniais.

Kiekviena freska (ansamblio pastatuose išlikę apie 140 įvairaus didumo freskų), būdama savarankiškas kūrinys, yra įjungta į atskirus ciklus, paskirtus vienai ar kelioms temoms ir vystomus ne vienoje patalpoje. Viską sujungia ir vainikuoja pagrindinė ikonografinės programos tema - Marijos išaukštinimas. Šventoriaus takų išdėstyme (nuo Šventųjų vartų iki bažnyčios portalo ir nuo Svečių namo šiaurinio bei pietinio sparnų durų iki vienuolyno šiaurinio bei pietinio korpusų galerijų vartų) užšifruota Marijos monograma (raidė M) - temos užuomazga, tuo tarpu „Marijos Apsilankymo” skulptūrinė grupė bažnyčios fasade (jos būta virš baliustrados, kupolo fone tarp bokštų) - tos temos preliudas ir ansamblio pagrindinės ašies akcentas eksterjere. Tolesnė temos plėtotė sutelkta bažnyčios viduje, išilginės ašies aukščiausiuose taškuose: „Marijos Apsilankymo” freska prieangyje, „Marijos Ėmimo į dangų” - choro skliaute, „Marijos Vainikavimo danguje” - apoteozinė kupolo freska, visos ikonografinės programos kulminacija.

Kita, Šventuosiuose vartuose prasidedanti šventųjų Romualdo ir Benedikto tema darniai įsilieja į bažnyčios ikonografinę programą. Prieangyje šventųjų Benedikto ir Scholastikos kompozicija fiksuoja ir toliau plėtoja temą abipus bažnyčios išilginės ašies keturiose koplyčiose: Šv. Kristupo ir Šv. Romualdo - šiaurinėje, bei Šv. Pranciškaus Salezo ir Šv. Marijos Magdalenos de Pazzi - pietinėje dalyje. Šventųjų tema pratęsiama koridoriuose prie zakristijos ir prie kapitulos vienuolikos freskų cikluose, su kuriais siejasi du daugiafigūriai paveikslai presbiterijoje: iš šiaurės „Karalius Boleslovas aplanko ir apdovanoja sidabru šv. Romualdo mokinius”, iš pietų - šv. Romualdas įveda Lenkijos kunigaikštį Kazimierą į Kliuni vienuolyną”. Temos kulminacija - šventųjų adoruotojų ratas kupolo freskoje.

XIX amžius šiam vienuolynui buvo negailestingas. 1812 m. jį apiplėšė iš Rusijos besitraukiantys Napoleono armijos kariai. 1832 m., nuslopinus 1831 m. sukilimą, caro Nikolajaus I įsakymu vienuolynas uždarytas, kamalduliai ištremti, turtas konfiskuotas. Perdavus jį ortodoksų vienuoliams, 1842 m. įkurtas Ėmimo į dangų (Uspenije) vienuolynas. Tada sunaikinta ir pakeista visa ansamblio įranga

1914 m. bėgdami į Rusiją ortodoksai išsivežė didžiąją dalį meno vertybių ir visą archyvą. Okupavę Lietuvą vokiečiai Pažaislyje įrengė karo ligoninę ir galutinai nusiaubė šį ansamblį.

1920 m. Šv. Kazimiero seserų kongregacijos steigėja Motina Marija Kaupaitė su keturiomis seserimis, atvykusiomis iš JAV, Pažaislyje įsteigė Šv. Kazimiero seserų vienuolyną. Šios kongregacijos seserys vienuolyną rūpestingai tvarkė iki 1948 m. Tarybiniais metais čia būta Respublikinio centrinio archyvo, senelių namų, psichoneurologinės ligoninės, turistinės bazės. 1967-1991 m. Pažaislio vienuolynas priklausė Kauno Valstybiniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui; tuomet pradėtas jo tyrimas ir restauravimas.

1992 m. į Pažaislį sugrįžo Šv. Kazimiero kongregacijos seserys; jos globoja ir tvarko vienuolyno ansamblį, stengiasi sugrąžinti prarastąjį dvasingumą.

Pažaislio vienuolynas nuo seno garsėjo tikinčiųjų ypač gerbiamu „Marijos su Kūdikiu” paveikslu, vadintu Gražiosios Meilės Motina. Šį paveikslą popiežius Aleksandras VII 1661 m. padovanojo Kristupui Pacui, kuris gautą dovaną pakabino bazilikoje. Nuo 1950 m. paveikslas tebesaugomas Kauno Arkikatedroje bazilikoje, nes Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje dar nebaigti restauravimo darbai.

Vienuolyne yra šeši M. A. Palonio tapyti molbertiniai paveikslai, tarp jų - fundatoriaus K. Paco ir jo žmonos Klaros Izabelės portretai. Šiauriniame bokšte pakabinti du bažnyčios ir šv. Romualdo titulų varpai, nulieti garsaus XVII a. varpų liejiko Jono Delamarso 1676 m.

Pažaislio vienuolyno koridoriuje prie zakristijos esantis šv. Brunono Kverfurtiečio hagiografinis vienuolikos paveikslų ciklas veikiausiai yra ankstyviausias ir galbūt vienintelis kūrinys, taip išsamiai pasakojantis apie jo 1009 m. atliktą pirmąjį Lietuvos krikšto aktą ir su juo susijusį pirmą kartą Kvedlinburgo analuose tais metais paminėtą Lietuvos vardą.

Pažaislio Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolynas šiuo metu yra Lietuvos rekolekcijų centras. Šv. Mišios aukojamos kas sekmadienį 11 val.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys