Šv. Jono bažnyčios ir jėzuitų Akademijos (dab. Vilniaus Universitetas) ansamblis užima beveik visą kvartalą tarp Universiteto (buv. Vyskupų), Šv. Jono, Pilies ir Skapo gatvių (respublikinės reikšmės paminklas Nr. 65). Pagrindinis ansamblio akcentas - Šv. Jono bažnyčia ir varpinė, 12 Universiteto pastatų išdėstyti apie 12 įvairaus dydžio kiemų: Didįjį, dar vad. Skargos, Akademijos, Observatorijos (Počobuto, Kolegijos), Sarbievijaus (Šeimyninis), Daukanto, Mickevičiaus, Stuokos-Gucevičiaus, Daukšos, Stanevičiaus, Sirvydo, Arkadų, Spaustuvės, Bibliotekos (Centrinis).

Ansamblis, susiformavęs XVI- XIX a., uždaras, asimetriškas, kompaktiškas, jį sudaro gotikos, renesanso, kelių baroko laikotarpių ir klasicizmo stiliaus pastatai. Seniausio pastato pirmame aukšte išliko gotikinė salė su stulpais, dengta smailėjančiais skliautais. Kolegijos ansamblio branduolys suformuotas 1611-1613 m. aplink Didįjį ir Observatorijos kiemus, 1670 m. pradėta statyti nauja kolegija, kurios statyba etapais tęsėsi iki 1736 m. Kolegijos pastatų fasadai atgręžti į kiemus, senieji kiemai - Didysis, Sarbievijaus ir Observatorijos - sutvarkyti pagal baroko principams būdingą ašių sistemą ir apjuosti arkų galerijomis. Senosios ansamblio dalies branduolį sudaro Šv. Jono bažnyčia ir varpinė.

Jėzuitus į Vilnių pakvietė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Kaip priemonę kovoti su reformacija tai patarė Varmijos vyskupas Stanislovas Hozijus ir popiežiaus legatas Jonas Pranciškus Comendoni. 1569 09 28 iš Lenkijos atvykusius jėzuitus Protasevičius apgyvendino specialiai tam tikslui iš miestiečių nupirktuose mediniuose namuose, stovėjusiuose priešais vyskupo rūmus, o kolegijai nupirko mūrinį dviejų aukštų karaliaus sekretoriaus Mykolo Jasinskio namą, kurio gotikinis fasadas ir dabar matomas (Universiteto g. 3). 1570 07 18 provincijolas W. Maggio priėmė Protasevičiaus fundaciją. Jėzuitų bibliotekos pradžiai vyskupas padovanojo Katedrai paliktas pavyskupio Jurgio Albinaus knygas. 1571.V.15 jėzuitams buvo suteikta Šv.Jono bažnyčios koliatorių teisė. Tokia pat teisė palikta ir Vilniaus kapitulai, kuri jos atsisakė 1581 m. Miesto magistratui palikta teisė bažnyčią remontuoti, joje išsaugotos senos cechų ir brolijų koplyčios bei altoriai. Galutinis bažnyčios perdavimas įvyko 1571 12 22, dalyvaujant nuncijui J.P. Comendoni.

Savo veiklą jėzuitai pradėjo 1569 03 03, skaitydami privačias paskaitas, įsteigdami žemesniasias gramatikos klases, Dievo Kūno broliją, bažnyčios mokyklą pertvarkydami į kolegiją ir 1571 m. perkeldami ją į mirusio bažnyčios arkipresbiterio Petro Roizijaus namą. Oficialus kolegijos atidarymas įvyko 1570 09 27. Kad galėtų pilnai vykdyti užsibrėžtą sielovados programą, ėmėsi naujai pertvarkyti pačią bažnyčią. 1579 m. bažnyčioje lankėsi karalius Steponas Batoras, klausėsi pamaldų. 1579 04 01 pasirašė jėzuitų kolegijos perorganizavimo į Akademiją privilegiją, kurią 1579 10 30 patvirtino popiežius Grigalius XIII. Protestantų priešinimąsi šios aukštosios mokyklos įsteigimui iliustruoja pasakojimas, kad vicekancleriui E.Valavičiui delsiant pridėti antspaudą ant privilegijos lapo, Steponas Batoras sušukęs: „Antspauduok, Mylista, nes antraip aš pats antspaudą pridėsiu, o Mylista jau niekada neantspauduosi”. Jėzuitų kolegijai ir Akademijai vadovavo rektoriai, žymūs jėzuitų ordino veikėjai Lietuvoje ir Lenkijoje Petras Skarga (1536-1612) ir Stanislovas Varševickis (Vilniuje 1570-1578), Jokūbas Vujekas (rektorius 1578-1579). 1586 m. įsteigta studentų Marijos Sodalicijos brolija, 1605 m. padalinta į didžiąją (maior) ir mažąją (minor) pagal studentų amžių. Vilniuje Akademijos studentai, besiruošiantys tapti kunigais, mokė viešai katekizmo lietuvių kalba penkiose miesto vietose: turguje, prie Šv. Petro bažnyčios Antakalnyje, prie Neries tilto, prie Rūdninkų, Trakų vartų ir Švč. Trejybės špitolės. Visa vėlesnė jėzuitų veikla neatsiejamai susijusi su Akademijos istorija. Čia dėstė ir pamokslavo žymūs lietuvių jėzuitų mokslininkai, teologai: Žygimantas Liauksminas, Konstantinas Sirvydas, Kazimieras ir Albertas Vijūkai-Kojelavičiai, Osvaldas Krygeris, Antanas Skorulskis, Tomas Žebrauskas; kitataučiai: Aaronas Aleksandras Olizarovijus, Jokūbas Markvartas, Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Emanuelis de Vega, Martynas Počobutas ir daugelis kitų, susiejusių savo likimus su Lietuva . Akademijos ir sielovadinės jėzuitų veiklos Lietuvai reikšmė neįkainojama. Mokslo lygiu vienintelė aukštoji Lietuvos mokykla prilygo Europos universitetams. Nuo 1585 m. Akademija turėjo savo spaustuvę, dovanotą kunigaikščio M.K.Radvilos Našlaitėlio, 1631 m. įkurdintą naujai įsigytame pastate (dab. Šv. Jono g.4). Išleistų leidinių kiekiu tai buvo didžiausia spaustuvė Lenkijoje ir Lietuvoje. Nuo 1681 m. jau buvo knygynas, XVIII a. - knygrišykla. Prie Akademijos veikė seminarija (1582 m. vyskupo J.Radvilos įkurta vyskupo rūmuose), kurią 1652 m. jėzuitai perdavė kapitulai, tačiau liko joje dėstyti. Jėzuitai dėstė 1583 m. įkurtoje Popiežiškojoje seminarijoje (Alumnate). 1752 m. įkurta Bajorų kolegija (Collegium nobilium), vėliau tapusi nepriklausoma. Nuo 1753 m. Akademija turėjo Observatoriją (fundatorė Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė, architektas Tomas Žebrauskas SJ), kurios veiklą išvystė Martynas Počobutas. Observatorija turėjo savo biblioteką (Bibliotheca Observatorii Regii). Jėzuitų Akademijoje visą laiką veikė teatras, kuriam specialią salę 1715 m. įrengė skulptorius Jonas Boklavskis, o 1733-1744 m. - garsus stalius jėzuitas Ignotas Bartčas. 1763 m. įkurta Medicinos kolegija (Collegium medicum), kuriai vadovavo prof. Steponas Bisio. Prie kolegijos ligoninės veikė vieša vaistinė. Jėzuitai sukaupė didžiausią Lietuvoje biblioteką, kurią 1655 m. gelbėdami nuo karo išvežė į Karaliaučių. 1666 m. Kazimieras Leonas Sapiega dovanojo Akademijai savo biblioteką (Bibliotheca Sapiehana), kurios dalis išliko. Senoji Akademijos biblioteka ir dabar sudaro vertingiausią Universiteto senųjų spaudinių rinkinio dalį. Akademijoje vyko humanitarinės studijos - gramatika, sintaksė, poetika, retorika, XVIII a. įvesta prancūzų ir vokiečių kalba, istorija, geografija, 1667 m. - muzikos katedra. Filosofijos studijos, kuriose išskirtina Vilniaus aristotelininkų mokykla; filosofijos fakultete buvo matematikos ir moralinės filosofijos katedros, XVIII a. padaugėjo praktinių dalykų (fizika, astronomija, architektūra). Teologijos ir teisės studijos, pastarosios buvo padalintos į civilinę ir bažnytinę teisę, o 1677 m. atsirado politikos katedra. Ordiną panaikinus, jėzuitų Akademija pavadinta Vyriausiąja Lietuvos mokykla.

Jėzuitų misija sustiprino katalikų bažnyčios pozicijas Lietuvoje, sukūrė garbingą opoziciją protestantų ir stačiatikių ideologijai, auklėjo ir švietė visuomenę, ypač smarkiai paveikė LDK elito mąstyseną, patraukdama katalikybėn daug stačiatikių ir protestantų bajorų. Ypač svarbūs buvo jėzuitų pamokslavimas, mokymasis vietinių kalbų (lietuvių, žemaičių, latvių), leidybinė veikla, vieši disputai. Jėzuitai lavino visuomenę, skleidė naujausius Vakarų kultūros pasiekimus, įtakojo architektūros ir dailės raidą, pasižymėjo pasiaukojama sielovadine ir karitatyvine veikla epidemijų, badmečių ir okupacijų metu.

Šv.Jono bažnyčia tarnavo jėzuitams nuo 1571 04 26, kai buvo pasirašytas Žygimanto Augusto bažnyčios perdavimo dekretas, iki 1773 m., ordino panaikinimo, kai ji vėl tapo arkipresbiterine parapine miesto bažnyčia. Kartu ji buvo 1579 m. įkurtos Vilniaus Jėzaus Draugijos Akademijos bažnyčia, sudarydama neatsiejamą Universiteto ansamblio dalį, joje vyko iškilmingi susirinkimai, manifestacijos, disputai. Amžininkų nuomone ši bažnyčia būtų buvusi tinkamiausia vieta seimo sesijoms. Šv.Jono bažnyčia pastatyta 1426 m. prie senosios turgaus aikštės, pašventinta kaip parapinė miesto bažnyčia 1427 01 10 . Tuomet bažnyčia buvo aukštesnė už šiandieninę, trinavė halė su dvigubai platesne viduriniaja nava, jos sienas ramstė galingi kontraforsai. Iš šio gotikinio laikotarpio bažnyčios pietiniame prienavyje išliko gotikinis portalas, dekoruotas charakteringais Lietuvos gotikai juodų ir kelių fasonų raudonų plytų glifais ir frizais. Tuometinės Šv. Jono bažnyčios koliatorė buvo Vilniaus miestiečių Šv. Jono Krikštytojo brolija. Bažnyčia smarkiai nukentėjo 1530 m. gaisro metu. Dabartinę išvaizdą įgavo jėzuitų laikais. Jie bažnyčią pailgino vienu trečdaliu Pilies gatvės link, suformavo dabartinę presbiteriją su apėjimu aplink didįjį altorių (tokį apėjimą iki tol turėjo tik Katedra). Ši rekonstrukcija vyko 1580 - 1586 m. 1737.VI.2 kilęs Vilniaus miesto gaisras buvo lemtingas senajai Šv. Jono bažnyčiai. Jos rekonstrukcijai vadovavo Vilniaus architektas Jonas Kristupas Glaubicas (dirbęs 1737-1767), altorių skulptūras kūrė skulptoriai Jonas Hedelis, Juozapas Voščinskis, jėzuitai Mykolas Šikas, Jokūbas Grimas. Darbai tęsėsi iki 1762 m. Bažnyčios fasadai ir interjeras įgavo vėlyvojo baroko stilistiką. Vakarinis fasadas - monumentalus, muzikalių linijų, ritmiškai kylantys aukštyn tarpsniai užsibaigia būdingais Vilniaus vėlyvajam barokui trūkinėjančių kontūrų frontonais su voliutomis. Įmantrų fasado kontūrą praturtina metalinės monstrancijos. Dar plastiškesnis ir grakštesnis rytinis frontonas, atspindintis kraštutinę Vilniaus vėlyvojo baroko fazę. Presbiterijoje pastatytas didysis altorius, susidedantis iš dešimties altorių, sudarančių nepaprastai įspūdingą erdvinę architektūrinę kompoziciją - barokinį Theatrum Sacrum. Interjere buvo dar trylika barokinių altorių prie piliorių ir pasieniais, nugriautų 1826 m., liko tik juose buvusios šventųjų statulos, pakeltos ant konsolių. XVIII a. Šv. Jono bažnyčios interjeras atspindėjo jėzuitiškų idealų programą, pasižyminčią optimistišku maksimalizmu ir riterystės dvasia, tarnyste vyriausiajam vadui - Kristui (Ignotas Lojola). Bažnyčioje išliko 6 koplyčios: Dievo Kūno (Oginskių), Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, Šv.Onos (mažosios kongregacijos), Šv.Stanislovo Kostkos (viduriniosios kongregacijos), Šv.Barboros (auksakalių cecho), Šv.Kozmos ir Damijono (Piaseckių), XVIII a. vargonai, 1836-1839 m. perkelti iš Polocko jėzuitų bažnyčios, nemažai senų altorinių paveikslų, XVII - XVIII a. freskų, baldų, vertingų antkapinių paminklų (Adomui Mickevičiui, pastatytas 1899 m. poeto šimtųjų gimimo metinių proga; poeto Eduardo Odyneco, 1901 m.; Vladislavo Sirokomlės, 1908 m.; paminklinė lenta Tadui Kosciuškai, aut. Antanas Vivulskis, 1917 m.). Presbiterijos gilumoje akį traukia nedidelė Loreto Marijos skulptūra auksuotais drabužiais, XVII a. atvežta iš Italijos ir patalpinta specialiai pastatytame altoriuje. Šv. Jono bažnyčia - europinės reikšmės vėlyvojo baroko architektūros ir dailės paminklas, neturintis analogų nei Lietuvoje, nei kaimyninėse šalyse.

Bažnyčios varpinė yra aukščiausias Vilniaus sakralinis statinys (h-68 m). Penkių tarpsnių, paskutinįjį juosia baliustrada su vazomis, vainikuoja barokinis šalmas su liukarnomis ir XVIII a. antroje pusėje kaltu kryžiumi. Pradėta statyti apie 1600 m., užbaigta po 1737 m. (paaukštinta dviem tarpsniais,suteiktas parabolinis siluetas, būdingas kitiems šio laikotarpio Vilniaus bokštams, pvz., Šv.Kotrynos bažnyčios).

Dabar Šv.Jono bažnyčia priklauso Vilniaus Universitetui, joje nuo 1979 m. veikia Mokslo muziejus, vyksta koncertai, iškilmingi renginiai. Universiteto kiemai ir vidaus patalpos lankomos.

R. B. V.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys