pradžią vadas ienuolijos ienuolynai Lietuvoje ienuolynų muzika


Reguliniai kunigai

VILNIAUS BUVĘ JĖZUITŲ PROFESŲ NAMAI
ir  Šv. Kazimiero bažnyčia

Vienuolynai Lietuvos žemėlapyje

 

Šv. 308. Šv. Kazimiero bažnyčios vaizdas iš šiaurės rytų pusės (nuo Bokšto gatvės)Kazimiero bažnyčia ir jėzuitų profesų namai pastatyti ties miesto Rotuše, fasadu į Didžiąją turgaus aikštę, Didžiosios, Savičiaus, Augustinų ir Šv. Kazimiero gatvių (seniau Augustijonų antrasis skersgatvis) ribojamame kvartale, posesijoje Nr. 39. Ansamblis pastatytas vienu metu, jį sudaro bažnyčia ir vienuolyno pastatai, supantys keturis kiemus. Aukštas Šv. Kazimiero bažnyčios kupolas, vainikuotas kunigaikščio mitra, dominuoja Vilniaus senamiesčio panoramoje.

Tai antroji (po Akademijos Šv. Jono) jėzuitų įsteigta bažnyčia Vilniuje, pastatyta Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero garbei. Formaliai pradėta po Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmių (1604 03 04) gegužės 12 dieną ir sumanyta kaip svarbiausioji jėzuitų bažnyčia LDK. Jos ir profesų namų statyba sutapo su Lietuvos jėzuitų provincijos steigimu. 1601 ir 1603 m. prie Rotušės aikštės buvo nupirkti iš gyventojų namai būsimajam vienuolynui. Jėzuitų pranešimuose į Romą detaliai aprašytos gegužės 12-osios iškilmės, skirtos Šv. Kazimiero bažnyčios kertinio akmens pašventinimui (žr. P. Rabikauskas SJ, p. 103-104). Lėšų statybai skyrė Vilniaus vaivada M.K. Radvila Našlaitėlis, kancleris Leonas Sapiega, kiti didikai ir bajorai. Bažnyčios fasado sienoje ir šiandien matomas milžiniškas akmuo, tą dieną 700 žmonių jėgomis atvilktas iš priemiesčio. Bažnyčios ir profesų namų statyba buvo baigta 1615-1616 m., tačiau konsekruota tik 1635 07 22. Bažnyčią projektavo pirmasis Lietuvos jėzuitų provincijolas, Akademijos rektorius Povilas Bokša SJ, o „nuo pamatų” ją statė jėzuitų architektas, G.M. Bernardoni’o mokinys Jonas Frankevičius (1559-1627). Vėliau jis vadovavo bažnyčios vidaus apdailos darbams, profesų namų užbaigimui (1624).311. Profesų namų kiemelis su renesansine arkatūra

Šv. Kazimiero bažnyčia pastatyta pagal jėzuitų mėgiamą Romos Il Gesu (pastatyta 1568-1584 metais) pavyzdį ir priklauso moderniausioms ankstyvojo baroko lotyniško kryžiaus plano su kupolu šventykloms. Tai antroji tokia bažnyčia LDK (po Nesvyžiaus jėzuitų Dievo Kūno bažnyčios, pašventintos 1600 m.). Nuo pastarosios ji skiriasi dvibokščiu fasadu ir kontraforsais paremtomis šoninėmis sienomis, iki šiol matomais iš šiaurės pusės. Bažnyčios erdvių struktūroje dominuoja plati ir aukšta (h-25 m) centrinė nava su kupolu (h-58,10 m, Ø-17 m ) ir tokio pat pločio kaip nava transeptas. Už presbiterijos išsidėsčiusios erdvios zakristijos patalpos, kuriose išliko XVII a. pradžios skliautai ir freskų fragmentai. Abipus presbiterijos įrengti sraigtiniai laiptai. Vietoje šoninių navų bažnyčia turi 6 nesusisiekiančias koplyčias. Po didžiuoju altoriumi 1990 m. atrasta erdvi kripta, dekoruota XVII a. monochromine sienų tapyba. Joje tikriausiai buvo laidojami jėzuitai profesai.

Bažnyčia degė 1655, 1706 ir 1749 m. Po paskutiniojo gaisro ją ėmėsi rekonstruoti architektas Tomas Žebrauskas SJ (1714-1758). Jam vadovaujant, pastatytas naujas keliapakopis kupolas, su liukarnomis ir aukštu žibintu, vainikuotu karūna. Tai vienintelis toks didelis ir įspūdingas kupolas visose buvusios LDK žemėse. Yra pagrindo manyti, kad jo autoriumi buvo architektas Jonas Kristupas 312. Didysis altoriusGlaubicas (dirbo 1737-1767). Presbiterijoje iškilo puošnus didysis altorius su dešimčia kolonų, tarp kurių stovėjo aštuonios šventųjų karalių skulptūros (dabar perkeltos į nišas Katedros pietiniame fasade). Altorių dekoravo skulptoriai Johanas Kierneris, Pranciškus Priščinskis, Jonas Nezemkauskas. XVIII a. Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo pastatyta 13 mūrinių altorių, iš jų išliko tik didysis ir du transepto altoriai (neišliko Loreto Dievo Motinos, Šv. Kazimiero, Šv. Pranciškaus Ksavero, Šv. St. Kostkos, Šv. Uršulės, Šv. Mykolo, Šv. Tado, Šv. Ignoto). Didžiajame altoriuje jėzuitas auksakalys Pranciškus Šteinbiuchleris pastatė prabangų sidabrinį tabernakulį, kurio kolonėlės vėliau buvo panaudotos Katedros Kanauninkų altoriaus tabernakuliui. Bažnyčioje buvo vertingų altorinių paveikslų: Simono Čechavičiaus „Nukryžiuotasis” ir „Šv. Pranciškus Ksaveras”, Pranciškaus Smuglevičiaus „Kristus Nukryžiuotasis”, nežinomo autoriaus „Šv. Andriaus nukryžiavimas” ir didžiojo altoriaus „Šv. Kazimieras”, galbūt nutapytas jėzuito Friederiko Juozapo Obsto 1753 m. Šie paveikslai ilgą laiką buvo saugojami Šv. Jono bažnyčioje, kai kurie iš jų ten išliko iki dabar. Tvarkant bažnyčią po paskutiniojo gaisro, 1750 m. pastogėje padarytos mūrinės sąramos, kurios išliko iki šiol.

Taip gražiai įrengta jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčia išbuvo neilgai. Nuo 1779 m. bažnyčią aptarnavo atgailos kanauninkai, 1799 m. - paversta parapine, 1812 m. ją perėmė laterano kanauninkai, tačiau Napoleono kariuomenė pavertė bažnyčią javų sandėliu, sunaikino altorius, dalį paveikslų, skulptūrų, kitos įrangos. 1815 m. ji atiteko misionieriams. Po 1832 m. sukilimo uždaryta, 1864-1868 m. pagal architekto N. Čagino projektą rekonstruota ir joje įkurtas Šv. Nikolajaus soboras. Šio perdirbimo metu pažeminti bokštai, bažnyčia vainikuota svogūno formos šalmais, sunaikinta 10 mūrinių altorių, puošnus XVII a. vidurio LDK lauko etmono Vincento Gonsievskio antkapis, pastatytas ikonostasas. Bažnyčios fasadas neatpažįstamai pasikeitė, jo išorėje dominuoja neobaroko dekoras. 1915 m. vokiečiai bažnyčią pavertė Vilniaus įgulos evangelikų liuteronų maldos namais. 1917 m. ji grąžinta katalikams, nugriautas ikonostasas, atstatyti kai kurie autentiški interjero elementai. 1942-1944 m. pagal architekto V. Landsbergio-Žemkalnio ir J. Muloko projektus atstatyta kupolo mitra, sukurtas naujas kryžius. 1944 m. nuo karo veiksmų vėl nukentėjo fasadas, bokštai. Restauruota 1955-1957 m., architektas S. Lasavickas. 1961 m. Šv. Kazimiero bažnyčioje, kadaise vienoje didžiausių LDK katalikų šventovių, įkurtas Ateizmo muziejus. Šv. Kazimiero bažnyčia atšventinta 1991 03 03.310. Profesų namų fragmentas

Profesų namai yra pats svarbiausias ir reikšmingiausias jėzuitų provincijos struktūrinis vienetas. Lietuvos jėzuitų provincija įkurta 1608 m. Profesų namuose gyveno tėvas provincijolas. Jų viršininkas, vadinamas prepozitu (praepositus domus professae) buvo antrasis pagal rangą asmuo po provincijolo jėzuitų hierarchijoje ir užėmė aukštesnę padėtį negu Akademijos rektorius. Vienu iš pirmųjų profesų namų prepozitu buvo Povilas Bokša. Šiuose namuose gyvendavo visą formaciją (tris pakopas) praėję ir paskutiniuosius iškilminguosius įžadus - tris įprastinius ir ketvirtąjį - paklusnumo Popiežiui (lot. professio) davę jėzuitai. Jėzuitams būdingas ilgas vienuolio formavimosi kelias trukdavo net 17 metų. Čia gyvenant buvo stengiamasi kuo tobuliau realizuoti vienuoliško gyvenimo idealą, laikantis neturto, paklusnumo ir skaistybės įžadų. Todėl šie namai turėjo pasitenkinti geraširdžių žmonių dosnumu. Prie profesų namų įsikūrė muzikų bursa (vargonininkas, 5 kantoriai), kuriai vadovavo profesų namų ministras; jau 1626 m. minima biblioteka, XVII a. 4-ame dešimtmetyje iš karalaičio Karolio Ferdinando Vazos gavusi paramą, o testamentu paveldėjusi jo knygas; tuomet biblioteką tvarkė Kristupas Merginecas; Lietuvos jėzuitų provincijos ir Vilniaus prokuratorijos archyvai, kuriuose buvo sukaupti provincijos dokumentai. Archyvą tvarkė prokuratorius su padėjėju. Po 1749 m. gaisro prepozitas Kazimieras Bžozovskis pasirūpino įrengti gražias archyvo patalpas, paskyrė specialų archyvarą (Lietuvos jėzuitų provincijos archyvai vėliau išvežti į Rusiją). Profesų namuose buvo ligoninė (infirmerija). Vilniaus jėzuitų profesų namuose gyveno daug žymių ordino veikėjų (P. Bokša, šv. Andrius Bobolė, Konstantinas Sirvydas, Albertas Vijūkas-Kojelavičius). Iš šių namų jėzuitai profesai buvo skiriami misijoms, patarėjais ir kapelionais karinių akcijų metu, kaip dvasiškiai tarnauti valdovų dvaruose. Panaikinus jėzuitų ordiną, 1773-1798 m. čia įkurdinti vienuoliai emeritai. Vėliau pastatai pritaikyti kareivinėms.  1941-1945 m. buvo karo ligoninė, po karo įsikūrė A.Vienuolio vidurinė mokykla. 1991 m. pastatai grąžinti jėzuitams, suremontuotoje dalyje atkurta Vilniaus jėzuitų gimnazija.313. Bažnyčios kupolas

Profesų namus sudaro vienuolių namas, oficina, ūkinis pastatas, statyti XVII a., rekonstruoti XVIII a., supantys bažnyčią iš šiaurės ir rytų pusės. Vienuolių namas pristatytas prie bažnyčios presbiterijos šiaurės rytinėje pusėje, trijų aukštų, su erdviais rūsiais. Patalpos išdėstytos abipus koridoriaus. Pirmame aukšte buvo puošnūs žiemos ir vasaros refektoriai; antrame - provincijolo kambariai, archyvas, 30 celių; trečiame - biblioteka, salė ir 21 celė. Interjero patalpos suskliaustos kryžminiais ir cilindriniais su liunetėmis skliautais. 1726-1731 m. profesų namų patalpose buvo nutapyti žymių jėzuitų portretai. Išorėje rytinėje pusėje pastato korpusą puošė du erkeriai (nukapoti, planuojami atstatyti pagal panašius Pinsko jėzuitų vienuolyno erkerius); vakariniame fasade išliko aukštas masyvus atikas, suskaidytas Vilniaus renesanso architektūrai būdingomis sudvejintomis arkutėmis. Šiuo metu profesų namų vienuolių namas remontuojamas.

Dabar Šv. Kazimiero bažnyčia ir profesų namai priklauso jėzuitams, išlaikomi ir remontuojami ordino lėšomis. Bažnyčioje rengiami koncertai, įvairūs renginiai. Dalis profesų namų atiduota Vilniaus jėzuitų gimnazijai, senajame vienuolių name planuojama įkurti patalpas vienuoliams.

R. B. V.

Reguliniai kunigaiVilnius, Didžioji g. 34. Vienuolynas ir bažnyčia veikia, tel. (22) 22 17 15

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys


© Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999.  Adresas ryšiams: Irena.Galvydyte@vda.lt
Svetainę tvarko Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras humanitarams

Tinklalapis atnaujintas
2000.06.13