pradžią vadas ienuolijos ienuolynai Lietuvoje ienuolynų muzika


Reguliniai kunigai

VILNIAUS BUVĘS TREČIOSIOS PROBACIJOS JĖZUITŲ VIENUOLYNAS
ir  Šv. Rapolo bažnyčia

Vienuolynai Lietuvos žemėlapyje

 

314. Vienuolyno ir bažnyčios bendras vaizdas nuo Neries pusės

Ansamblis pastatytas aukštame dešiniame Neries krante, ties Žaliuoju tiltu, 316. Bažnyčios vaizdas XIX a. J. Čechavičiaus nuotraukaŠnipiškių priemiestyje. Kadaise šioje vietoje prasidėjo kelias į Kuršą ir Polocką. Tiltas atsirado XVII a. II-oje pusėje, XVIII a. pavadintas „Žaliuoju”. Šiandien ansamblį supa Upės, Ukmergės ir Kalvarijų gatvės. Grakštūs Šv.Rapolo bažnyčios bokštai sudaro atsvarą kitame krante, Lukiškių priemiestyje stovinčiai dominikonų Šv.Jokūbo ir Pilypo bažnyčiai.

Šv. Rapolo bažnyčia ir trečiosios probacijos jėzuitų namai įsikūrė dviejų kelių sankryžoje, ties nedidele kalva, ant kurios apie 1710 m., Vilniuje siautusio maro metu buvo pastatytas koplytstulpis su kryžių nešančio Kristaus figūra. Paskutinįjį skulptūros variantą buvo išdrožęs Vincentas Balzukevičius 1870 m. Šnipiškių Jėzaus statula buvo 319. Bažnyčios didysis altoriuslaikoma stebuklinga, o koplyčia kartu su Šv. Rapolo bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno pastatais sudarė vientisą ansamblį judriame ir tankiai apgyventame Vilniaus priemiestyje. Bažnyčia statyta 1702-1730 m. už fundatoriaus Vilniaus žemės teismo raštininko Mykolo Koščico lėšas. Statybas rėmė Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega, lauko etmonas Mykolas Kazimieras Radvila. Konsekruota 1730m. rugsėjo 28 d. 1752 m. architektas Jonas Valentas Dyderšteinas bažnyčios bokštus paaukštino trečiuoju ir ketvirtuoju tarpsniais. Manoma, kad jam talkino architektas Jonas Nezemkauskas. Dyderšteino brolis, Jonas Tobijas, 1752 m. dirbo prie bažnyčios didžiojo altoriaus. Broliai Dyderšteinai priklausė Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenei. Po šios rekonstrukcijos bažnyčia dar kartą konsekruota 1764 10 21. Panaikinus jėzuitų ordiną, 1773 m. bažnyčia ir vienuolynas atiduota pijorams. 1791 m. ji tapo parapine. Prancūzai 1812 m. bažnyčioje įrengė karinį sandėlį, vėliau iki 1824 m. ji stovėjo tuščia. Išvalyta ir sutvarkyta bažnyčia veikė kaip parapinė. 1832 m. jau carinės 317. Šnipiškių koplytėlė XIX a. J. Čechavičiaus nuotraukavaldžios uždaryta ir vėl paversta kariniu sandėliu. 1860 m. grąžinta katalikams, veikia iki šių dienų.

Vienuolyno namai statyti 1713 - 1730 m., vadovaujant jėzuitui Hiacintui Ptakui. XIX a. vykusios rekostrukcijos sunaikino jų pirmykštę išvaizdą (panaikintas puošnus įėjimas, arkiniai langai perdirbti į stačiakampius). Ūkiniai pastatai, išsidėstę žemutinėje terasoje ir supantys pusiau uždarą kiemą nuo upės pusės, pastatyti 1715 - 1739 m. Trečiosios probacijos jėzuitų namai skirti ordino vienuoliams, besiruošiantiems tapti profesais (professio), t.y. duoti paskutiniuosius iškilminguosius įžadus. Čia gyveno jėzuitai, turintys paprastą profesiją, t.y. 10 metų stažą ir paprastus vienuoliškus šventimus - skaistybės, neturto ir paklusnumo, vad. coadiutores spirituales formati. Jie jau priklauso Draugijai, tačiau dar apie 7 metus turi siekti aukščiausios pakopos. Šiuose namuose buvo skaitomos paskaitos kaip ir noviciate, pvz., retoriką dėstė Martynas Flaščinskis.318. J. Chruckis. „Šnipiškės“. Litografija 1898 m. Prie Šv. Rapolo bažnyčios veikė stalių - drožėjų dirbtuvės, kurioms 1739-1749 m. vadovavo jėzuitas stalius Jonas Klimavičius, sukūręs meniškus baldus Vilniaus jėzuitų bažnyčioms. Vienuolyno biblioteka atiteko pijorams. Dabar buvusiuose jėzuitų trečiosios probacijos namuose veikia Kultūros vertybių apsaugos departamentas, kitos įstaigos. Vienuolynas rekonstruotas 1974 m. (archit. G. Laucius), iš dalies atkuriant jo pirmykštę išvaizdą.

Bažnyčia suprojektuota kaip stačiakampė, trinavė, dvibokštė bazilika. Fasadas atspindi dvi Vilniaus vėlyvojo baroko fazes: du jo apatiniai tarpsniai atitinka XVIII a. I-ajam trečdaliui būdingą stilistiką, kurią galima apibūdinti kaip „sausąjį”, santūrųjį arba saikingąjį baroką, o bokštai, kiek netikėtai šaunantys aukštyn virš aukšto parapeto, jau priklauso vėlyvojo baroko trečiajai arba „įmantriajai” stadijai.320. Tabernakulio durelių plaketė. Sidabras, auksavimas, XVII a. Sudėtingą bažnyčios bokštų siluetą praturtina jų kampuose laisvai stovinčios kolonos su kompozicinio orderio kapiteliais, įvairiai lankstyti karnizai ir skirtingas visų angokraščių piešinys. Šią gražiausią bažnyčios fasado dalį, atspindinčią pačius geriausius Vilniaus vėlyvojo baroko mokyklos pasiekimus, užbaigia juvelyriški šalmai su grakščiais žibintais. Fasado antrojo tarpsnio nišose yra dvi gipsinės skulptūros: šv. Rapolo Arkangelo ir šv. Jono Kalasantos, pijorų ordino įkūrėjo. Interjere dominuoja didysis altorius, kaip ir daugelyje kitų jėzuitų bažnyčių. Jis sunkokų proporcijų, šiek tiek „netelpantis” per ankštoje presbiterijoje. Kaip ir kiti Vilniaus vėlyvojo baroko altoriai, šis yra keliaplanės kompozicijos, su įmantriai banguotu cokoliu, korintinės kolonos laiko labai sudėtingo profilio antablementą, papuoštą vazomis ir ekstaziškomis angelų skulptūromis. Tarp pirmojo tarpsnio kolonų įkomponuoti angelai tarsi asistuoja šv.Rapolui Arkangelui, pavaizduotam Simono Čechavičiaus paveiksle „Šv. Rapolas Arkangelas...” Antrasis altoriaus tarpsnis smulkių, grakščių formų, įterptas tarp dviejų presbiterijos langų, jame iškeltas nežinomo autoriaus paveikslas „Šv. Mykolas Arkangelas”, savo būdinga įstriža kompozicija, kurios ištakos - Rafaelio sukurtame Mykolo Arkangelo paveiksle, primena daugelyje Lietuvos bažnyčių matytus šios temos altorinius paveikslus. Didžiojo altoriaus tabernakulio durelių plaketė, kurioje vaizduojama Paskutinė vakarienė, sukurta Vilniaus auksakalio XVIII a. viduryje. Bažnyčioje yra šeši šoniniai barokiniai altoriai ir sakykla. Iš vertingesnių paveikslų paminėtini: XVIII a. sukurti „Šv. Ignotas Lojola”, „Šv. Pranciškus Ksaveras”, „Šv. Jonas Kalasantas”. Bažnyčios vargonus 1888 m. sukūrė Vilniaus meistras Florijonas Ostromeckis. Į Šv. Rapolo bažnyčią perkelti XVIII a. I-osios pusės suolai iš bernardinų bažnyčios, sukurti vietinių drožėjų dirbtuvėse. Kairėje vidurinės navos pusėje ant pimojo pilioriaus kabo Švč. Mergelės Marijos atvaizdas iš Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios.

R.B.V.

Vilnius, Upės g. 5, Šnipiškių g. 1.
Bažnyčia veikianti, tel. (22) 72 41 64, 75 28 00
Pamaldos Šv.Rapolo bažnyčioje vyksta trimis kalbomis -
lotynų (šiokiadieniais ir sekmadieniais 7 val.),
Reguliniai kunigai lietuvių (šiokiadieniais 7.45 ir 19 val., sekmadieniais 11.30, 19 val., moksleiviams 10.30)
ir lenkų (šiokiadieniais 18 val., sekmadieniais 13 val.).

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys


© Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999.  Adresas ryšiams: Irena.Galvydyte@vda.lt
Svetainę tvarko Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras humanitarams

Tinklalapis atnaujintas
2000.06.06