Šv. Gertrūdos bažnyčia ir buvęs rokitų vienuolynas yra pačiame Kauno centre: tarp Laisvės alėjos ir J. Gruodžio gatvės.

Prie Šv. Gertrūdos bažnyčios įvairiu laiku veikė trys - rokitų, gailestingųjų seserų ir marijonų - vienuolijos. Pastatyta XV a. pabaigoje-XVI a. pradžioje (bokštas - XVI a. viduryje) ant kalniuko šalia kelio į Vilnių mažutė mūrinė Šv. Gertrūdos bažnyčia, senoviniuose dokumentuose vadinta ir bažnytėle, ir koplyčia, yra vienas savičiausių Lietuvos gotikos paminklų. Jos globėja šventoji Gertrūda iš Brabanto, krikščionių Pipino ir Irėnos duktė, gyveno septintajame šimtmetyje (šventė kovo 17 d.). Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1503 m. dovanojimo raštu šią „koplyčią” atidavė Kauno parapinei bažnyčiai.

Gotikinė Šv. Gertrūdos bažnyčia - vienanavė, beveik kvadratinė (9,2 x 9,16 m), su siauresne presbiterija, užbaigta disimetriška trisiene apside. Pietiniu šonu šventovė pasisukusi į gatvelę, vedančią link miesto Skitų (Totorių) vartų, todėl nuo šios gatvelės puikiai apžvelgiami pietų, rytų ir vakarų fasadai yra puošniausi, tuo tarpu šiaurinėje sienoje nėra net langų.

Iki XVIII a. vidurio ja rūpinosi Kauno parapinės bažnyčios klebonai. 1750 m. birželio 25 d. Vilniaus vyskupas Mykolas Jonas Zenkevičius prie Šv. Gertrūdos bažnyčios leido įsikurti rokitams - vienuoliškai brolijai, vadinamai taip pagal šv. Roką (apie 1293-1327), visų ligonių, ypač sergančių maru, globėją. Pirmiausia tokia brolija buvo įsteigta Vilniuje 1705 m. gegužės 12 d. Jono Jarulavičiaus prie Trečiojo pranciškonų ordino. Rokitų regula, be trijų vienuoliškų įžadų (neturtas, klusnumas, skaistumas), įpareigodavo brolius rūpintis vargšais ir sergančiais. Kaune įsikūrę rokitai buvo Vilniaus rokitų atšaka. Brolijos fundatorius Vandžiogalos klebonas Petras Novomenskis, be kita ko, sergančių vargšų globai paskyrė 9000 zlotų. Rokitai, pasistatę medinį vienuolyną ir vyrų bei moterų ligonines, kurį laiką ramiai darbavosi, o 1785-1794 metais iš esmės pertvarkė bažnyčios vidų: vietoje senųjų medinių altorių buvo sumūryti trys altoriai, sakykla, choras ant dviejų piliorių, papuošti gipsinėmis statulomis ir lipdiniais. Restauruotas šis puikus vėlyvojo baroko įrangos ansamblis dabar yra pagrindinis bažnyčios interjero akcentas.

Lietuvai netekus valstybingumo (1795 m.) bažnyčia ir vienuolynas 1812 m. smarkiai nukentėjo. Motiejus Valančius „Pastabose pačiam sau” (p. 115) rašo, kad „<...> per ilgą laiką pritrūko norinčių tapti rokitais, paskutinysis senelis Pranciškus Milkauskis išsižadėjo ligoninės, tada dvasiškoji vyresnybė 1824 m. lapkričio 28 d. bažnytėlę su ligonine atidavė Gailestingosioms seserims”. Gailestingosios seserys, Kaune vadintos šaritėmis (pr. charite - gailestingumas), tęsė labdaringąją rokitų veiklą, nors carinė valdžia ją visokiais būdais ribojo. Jau 1842 m. rugpjūčio 8 d. visas kongregacijos turtas su ligonine buvo konfiskuotas. 1866 m. panaikinus ir pačią Gailestingųjų seserų kongregaciją, „<...> prie bažnyčios paliktas tik vienas kunigas”. Bažnytėlė sunkiai vegetavo iki 1922 m., kai ji su visu turtu buvo perduota Nekaltojo Prasidėjimo marijonų kongregacijai. Tuomet marijonai pasistatė naują mūrinį vienuolyną, pagal savo vienuolijos poreikius šiek tiek pakeitė bažnyčios interjerą (pavyzdžiui, pakeitė epistolos pusėje esančio Šv. Roko altoriaus globėją - jis tapo Šv. Vincento Pauliečio altoriumi).

Prasidėjus tarybinei okupacijai, Šv. Gertrūdos bažnyčia ir vienuolynas 1948 m. rugsėjo 30 d. buvo uždaryti. Bažnyčioje įrengta Sveikatos ministerijai priklausiusi medicinos technikos parduotuvė veikė iki 1987 m. Tais metais pradėti archeologiniai ir architektūriniai Šv. Gertrūdos bažnyčios ir aplinkos tyrimai užbaigti 1989 m. Tada laimėta sunki kova ir prieš dabar jau seniai užmirštą K. Poželos rajono KP komitetą - beveik pastatytas priestatas, turėjęs uždaryti bažnytėlę kaip į šulinį, buvo nugriautas. 1992 m. Šv. Gertrūdos bažnyčia kartu su vienuolyno pastatais sugrąžinta Nekaltojo Prasidėjimo marijonų kongregacijai. Dabar jau užbaigta sudėtinga ne tik bažnyčios, bet ir vienuolyno renovacija.

Pati didžiausia sakralinė vertybė Šv. Gertrūdos bažnyčioje yra kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, anksčiau buvęs Viešpaties Jėzaus koplyčioje ir nuo seno garsėjęs tikinčiųjų patiriamomis malonėmis. Gali būti, kad į šią koplyčią kryžius kadaise pateko iš Paparčių bažnyčios. Kadangi XIX a. viduryje minėta koplyčia pagal naują miesto planą atsidūrė būsimoje gatvėje (šiuo metu - E. Ožeškienės), gubernatorius įsakė ją nugriauti. Kryžių su Nukryžiuotuoju ir altoriumi gailestingosios seserys 1850 m. birželio 1 d. perkėlė į Šv. Gertrūdos bažnyčią. Nuo 1948 iki 1995 m. šis kryžius kabėjo Arkikatedros bazilikos altoriuje, dabar vėl yra Šv. Gertrūdos bažnyčioje - bokšto koplyčioje. Vertingas kultūros paveldo objektas yra šios bažnyčios altorių, sakyklos ir choro ansamblis, sukurtas 1785-1794 metais: jam būdinga ankstyvojo klasicizmo architektūros formų jungtis su vyraujančiais, santūriai ir tektoniškai interpretuotais vėlyvojo baroko bruožais.

1997 m. Šv. Gertrūdos bažnyčios dailininkas Vaidotas Kvašys sukūrė originalias Kryžiaus kelio stotis, kurios darniai įsijungė į gotikinį šventovės interjerą, ypač dera čia savo dydžiu ir medžiaga (padarytos iš akmens masės).

L. Š.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys