pradžią vadas ienuolijos ienuolynai Lietuvoje ienuolynų muzika


Kitos vienuolijų kongregacijosMoterų vienuolijos

VILNIAUS BUVĘS MISIJONIERIŲ VIENUOLYNAS
ir  Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia bei buvęs šaričių vienuolynas

Vienuolynai Lietuvos žemėlapyje

 

Baroko stiliaus pastatų ansamblis, pradėtas statyti 1695 m. už buvusios miesto sienos, netoli Subačiaus vartų, susiformavo XVIII a. viduryje. Aukštumoje, ant vadinamo Išganytojo kalno, išsidėstę jo pastatai, grakštūs bažnyčios bokštai ir frontonai yra vienas iš raiškiausių miesto panoramos akcentų.

Sudėtingo plano kompleksą sudaro bažnyčia, Sanguškų rūmai, vienuolyno namas, oficina, ūkinis pastatas ir tvora. 343. Misionierių vienuolynas ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia iš šiaurės vakarų pusės

Pradėję kurtis Vilniuje, 1685 m. misionieriai gavo iš vyskupo Aleksandro Katavičiaus pradines fundacines žemės valdas Vilniuje, ties Nerimi, netoli Žaliojo tilto, ir Nemenčinės parapijoje buvusį Jenčmeniškių (Eitminiškių) palivarką. 1687 m. jie apsigyveno ir įsirengė koplyčią Vilniaus vaivados žmonos Kotrynos Radvilienės jiems dovanotuose Sanguškų rūmuose, Subačiaus priemiestyje, kur vėliau ir išaugo ansamblis. Šiuos triaukščius erdvius, santūrios renesansinės išorės rūmus 1640-1650 m. pasistatydino LDK didikas, Vilniaus vyskupijos sufraganas Jeronimas Sanguška (testamentu šie rūmai atiteko vienuoliams bernardinams, o šie juos perleido Radviloms).

Veikiai misionieriai pradėjo rūpintis naujos bažnyčios statyba, apleistų rūmų pritaikymu vienuolynui bei visos vienuolyno valdos formavimu. Šiuo pradiniu vienuolyno steigimo Vilniuje laikotarpiu organizacine veikla ypač pasižymėjo misionieriai kunigai Bartolomėjus Tarlo, Povilas Gotkinas, Andrius Koršas.

1695 m. už Latgalos kariuomenės vado Jono Teofilio Pliaterio ir jo žmonos Aleksandros suteiktas fundacijas misionieriai pradėjo statyti bažnyčią. Statybos užsitęsė net trisdešimt penkerius metus, nes darbus nuolat trukdė įvairios negandos: lėšų stygius, 1706 m. miesto gaisras, kurio metu sudegė bažnyčios stogas, 1708 m. švedų invazija, 1709-1710 m. maro epidemija. Tęsti ir baigti didelės mūrinės bažnyčios statybą leido įvairių didikų aukojamos sumos. Tarp tokių fundatorių pasižymėjo Naugarduko kaštelionas Antanas Novosielskis (palaidotas kartu su broliu Leonu bažnyčios rūsyje), kurio lėšomis 1722 m. buvo pastatyti bažnyčios bokštai ir frontonas. Pastatytą bažnyčią 1730 m. Viešpaties Dangun Žengimo vardu pašventino Vilniaus sufraganas Jurgis Ancuta. Vieta, kurioje iškilo bažnyčia su vienuolynu, misionierių buvo pavadinta Išganytojo kalnu; šis vardas dokumentuose neretai taikomas ir pačiai bažnyčiai.

Netrukus, XVIII a. viduryje prasideda baigiamasis bažnyčios statybos etapas: 1750-1754 m. pagal žymaus Vilniaus architekto Jono Kristupo Glaubico projektą paaukštinti jos bokštai, užstatyti frontonai, 1755-56 m. pristatytas prieangis, o šiuos naujus elementus gausiai išpuošė rokokiniai lipdiniai. Nuo tada ši vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia iš kitų Lietuvos bažnyčių išsiskiria savo dviem lieknais penkių tarpsnių bokštais, įmantraus silueto frontonais, grakščiomis proporcijomis. Ji bazilikinė, trinavė. Prie siaurų šoninių navų prijungta po dvi koplyčias. Presbiterija užbaigta pusapskrite apside. Po visa bažnyčia yra 12 patalpų rūsiai, kurie buvo naudojami tik palaidojimams. Bažnyčią puošia vėlyvojo baroko stiliaus, 1753 m. Vilniaus kalvių nukalti metalo plastikos dirbiniai (grotelės, ažūriniai kryžiai). Pagrindinio fasado antrojo tarpsnio nišose įkomponuotos Mozės ir Dovydo skulptūros, sukurtos XVIII a. viduryje, rokoko stiliaus, medinės, polichromuotos. Šios figūros dinamiškose teatrališkose pozose simbolizuoja Kristaus kaip Mesijo atėjimą ir yra nuoroda į bažnyčios titulą.

Interjeras, palyginus su fasadu, labai kuklus (atliepia misionierių neturtingumo ir paprastumo principus). Veikiančioje bažnyčioje buvo 7 altoriai (plg. XVIII a. viduryje jėzuitiškoje Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje buvo įrengti net 22 altoriai). Didysis Viešpaties Dangun Žengimo altorius trijų tarpsnių, viršūne siekia karnizą. 1804 m. duomenimis jis buvo medinis, ant 6 kolonų, papuoštas raižiniais, auksavimu ir nudažytas. Altoriaus centre - tapytinė Dangun Žengimo scena, šonuose buvo misijų tema susietos 4 medinės paauksuotos skulptūros - Šv. Jono Krikštytojo, šv. Stanislovo, šv. Pauliaus ir šv. Adalberto; viršutiniame šio altoriaus tarpsnyje Viešpaties Jėzaus ir jos šonuose - šv. Henriko ir šv. Kazimiero skulptūros. Šoniniai Viešpaties Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos Vardo altoriai taip pat mediniai, mažai ornamentuoti. Kiti keturi santūrių formų altoriai buvo koplyčiose (Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai, Šv. Pauliaus, misionierių kongregacijos ir visos parapijos globėjo Šv. Tado ir Šv. Vincento Pauliečio). Iš šių koplyčių, kaip viso bažnyčios interjero puošniausias akcentas, ypač išsiskiria skirtoji šv. Vincentui Pauliečiui - misionierių kongregacijos įkūrėjui ir ideologui. Ji dekoruota sodrių spalvų dirbtinio marmuro kolonomis, tapybiškais asimetriniais rokoko ornamentais. Koplyčios sienos, kryžminiai skliautai ir šoninės navos skliautas prie koplyčios puošti šventojo gyvenimo epizodus vaizduojančiomis scenomis (šv. Vincentas Paulietis tarp misionierių, šv. Vincentas prie mirštančio Liudviko XIII, šv. Vincentas karaliaus taryboje, šv. Vincento mirtis) ir su misionierių veikla susijusių šventųjų atvaizdais. Koplyčios sienų tapybą XVIII a. viduryje sukūrė misionierius tapytojas Dominykas Ivanovskis. 344. Bažnyčios vakarinio fasado fragmentas

Bažnyčioje yra ir trys puošnios memorialinės lentos: Mykolo ir Kotrynos Jelenskių, XVIII a. II-oje pusėje iškaltos iš akmens, dekoruotos rokokiniais stiuko lipdybos rėmais, įkomponuotos abipus įėjimo; 1780 m. mirusiam Naugarduko kaštelionui Rapolui Jelenskiui skirta memorialinė lenta, sukurta iš marmuro XIX a. 2-ame dešimtmetyje jo sūnų užsakymu, yra pietinėje bažnyčios sienoje, po vargonų choru.

Vienuolynas buvo formuojamas 1739-1751 m., pristatant prie Sanguškų rūmų naujus masyvius triaukščius korpusus, kurie apjuosė bažnyčią iš šiaurinės pusės ir sudarė nedidelį uždarą kiemelį. Pietų pusėje, abipus bažnyčios fasado, buvo sumūryti du vienaukščiai fligeliai - oficina ir ūkinis pastatas. Vienuolyno pastatų projektų parengėju ir statybų vykdytoju laikomas misionierius Jonas Šreteris. 1830 m. duomenimis, vienuolyno name buvo net 44 celės kunigams ir klierikams, 4 kambariai patarnautojams ir amatininkams, 5 sandėliai, sandėliukas maistui laikyti ir kavinė. Įvairiu metu vienuolyne gyvendavo iki pusantro šimto žmonių: misionierių, seminaristų, bažnyčios tarnų, konviktorių ir jų mokytojų, beturčių bajoraičių, amatininkų, įvairių patarnautojų.

Vienuolyno pastatų ansamblis, jį supantys dideli daržai ir sodai buvo aptverti tvoromis. O vieno XVIII a. vidurio autorių žodžiais, už misionierių ir jų kaimynų vizitiečių daržus „tvarkingesnių Vilniaus mieste nebuvo”. Savo valdose vienuoliai buvo įsirengę du vaisinius daržus, kuriuose derėjo beveik 300 vaismedžių, o 5 tvenkiniuose plaukiojo karpiai ir karosai; pasivaikščiojimams misionieriai turėjo nedidelį anglišką sodą, per kurį vinguriavo du šaltiniai, o jaukų pavėsį teikė devynių rūšių medžiai.

Vienuolyno valdose buvo apstu ir ūkinės paskirties statinių: bravoras, pirtis, salyklinė, sandėliai, daržinė, 2 arklidės, pašiūrė, svirnas, kalvė, skalbykla, vežiminė ir kt.

Misionieriai aktyviai dalyvavo kultūrinėje ir švietėjiškoje veikloje. Vienuolyne (Sanguškų rūmuose) buvo Vilniaus vyskupijos kunigų seminarija (nuo 1773 m.), kurioje mokėsi vienuoliai ir pasauliečiai dvasiškiai. Joje 1773-1775 m. mokėsi ir 1775 m. dėstė matematiką garsus klasicizmo architektas Laurynas Gucevičius. Misionierių vadovaujama seminarija garsėjo biblioteka (manoma, ji buvo didžiausia tarp Vilniaus vienuolynų); joje buvo ypatingos vertės knygų, ypač graikų ir lotynų kalbomis, bažnyčios tėvų bei klasikinių autorių leidinių, misionierių skaitomų pamokslų ir kt. rankraščių tekstai. Seminarija buvo uždaryta 1844 m. kartu su vienuolynu. Vienuolyne (ūkiniame fligelyje) 1799-1832 m. buvo įsikūrusi vyskupijos spaustuvė, perkelta iš Gardino jėzuitų; joje spausdintos taip pat ir lietuviškos knygos. Nuo 1803 m. čia veikė parapinė mokykla, kurią lankydavo nuo keliolikos iki 100 mokinių, ypač vaikų iš vargingesnių šeimų.

1810 m. misionieriai, vykdydami vieną iš savo kongregacijos tikslų - padėti neįgaliesiems ir rūpintis švietimu, įkūrė auklėjamąjį institutą kurčnebyliams. Pastatas buvo pradėtas ant Šv. Juozapo ir Nikodemo klebonijos ir špitolės pamatų, tačiau 1812 m. karas statybas nutraukė. Ir tik 1835 m. pagal carinės valdžios patvirtintą projektą institutas buvo baigtas statyti. Vienas iš instituto steigėjų ir dėstytojų buvo misionierius, vokiečių kalbos profesorius, buvęs Peterburgo kurčnebylių instituto direktorius Anzelmas Zigmantas, palaikęs ryšius su tokio pat instituto direktoriumi Vienoje.

Prie vienuolyno veikė konviktas - našlaičių ir pamestinukų Vaikelio Jėzaus prieglauda, įkurta 1788-1791 m. Joje fundacinėmis Trakų vaivadienės Jadvygos Zaluskytės-Oginskienės lėšomis buvo išlaikomas 21 mokinys ir vienuolyno lėšomis - dar 14 bajoriškos kilmės beturčių jaunuolių.

1745 m. Smolensko vyskupo Boguslavo Gosievskio iniciatyva, misionieriai įsteigė beturčių špitolę (ligoninę) su koplyčia joje. Šiuo tikslu fundatorius dovanojo savo rūmus Savičiaus gatvėje, su visais mūriniais statiniais, aplinkiniais sklypais ir fundacine 100000 auksinų suma. Misionieriai, rūpindamiesi špitolių beturčiams ir beglobiams steigimu, iš Lenkijos pakvietė gailestingąsias seseris (šarites), kurios pagal savo kongregacijos įžadus rūpinosi ligonių slaugymu bei gydymu. Rekonstruotame pastate įsikūrė Gailestingųjų seserų vienuolynas ir špitolė su Šv. Elžbietos koplyčia. Ligoninėje buvo gydoma iki 200 ligonių. 1812 m. čia apsilankė caras Aleksandras I. Jis buvo sužavėtas gailestingųjų seserų darbu ir keletą iš jų pakvietė į naujai įkurtą ligoninę Peterburge.

Gailestingųjų seserų globoje ir priežiūroje buvo ir Šv. Jokūbo ligoninė (nuo 1809 m.) bei Vaikelio Jėzaus prieglaudos namai. 1864 m. caro valdžia gailestingąsias seseris pašalino iš prieglaudos, 1867 m. - ir iš špitolės.

Pirmą kartą Misionierių bažnyčia ir vienuolynas smarkiai nukentėjo 1812 m., kuomet čia įsikūrė kariuomenės dalinys. 1839 m. vienuolyne buvo įrengtas kalėjimas, kuriame kalinti S. Konarskio sukilimo dalyviai.

1844 m. caro įsaku bažnyčia ir vienuolynas uždaryti. Vienuolyno pastatai ir žemės valdos atiduoti miesto valdžiai, bažnyčios inventorius - vyskupystės žiniai, vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus. Po 18 metų, 1859 m. vienuolių misionierių pastangomis bažnyčia grąžinta tikintiesiems ir 1862 m. jos restauruotoje dalyje atnaujintos pamaldos. XIX a. II-oje pusėje bažnyčia keliskart remontuota. XX-ojo šimtmečio viduryje bažnyčia uždaryta, vėliau jos patalpose įrengtos Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų saugyklos, 1993 05 19 d. bažnyčia perduota Vilniaus vyskupijos kurijai, ja laikinai naudojasi Lietuvos nacionalinis muziejus.

Vienuolyno pastato paskirtis dažnai kaitaliota: buvo panaudotas karo ligoninei (1844), stačiatikių dvasinei konsistorijai (1848), kilmingųjų panelių institutui (1856), psichiatrijos ligoninei (1859), labdarybės draugijai „Dobrochotnaja kopeika” (1874), 1915 m. atiteko Vilniaus miesto valdybai. Šiuo metu vienuolyno pastatai priklauso Vilniaus miesto II ligoninei.

R. B.-P.

Moterų vienuolijosKitos vienuolijų kongregacijosVilnius, Subačiaus g. 24, 26, 28
Bažnyčia neveikia.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys


© Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999.  Adresas ryšiams: Irena.Galvydyte@vda.lt
Svetainę tvarko Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras humanitarams

Tinklalapis atnaujintas
2000.06.06