1468 m. įsikūrus Kaune pranciškonams observantams (bernardinams), netrukus prie jų Šv. Jurgio bažnyčios ėmė formuotis ir Trečiojo ordino regulos seserų bendruomenė. Žinoma, kad iš pradžių seserys bernardinės turėjo tik savo namą ir gyveno globojamos bernardinų. 1582 m. karalius Steponas Batoras joms paskyrė sklypą, kuris dar išsiplėtė XVI a. pabaigoje, kai Elžbieta Čajevska, stodama į vienuolyną, užrašė jam netoli turgaus aikštės buvusius savo namus. 1618 m. Kauno maršalka, Minsko vaivada Aleksandras Masalskis ir jo žmona Apolonija, dukrai Klarai įstojus į vienuolyną, dovanojo jam didelius savo namus, kurių dalis tais pačiais metais perdaryta į Švč. Trejybės vardu konsekruotą bažnyčią, o kitoje dalyje įsikūrė vienuolynas. Atskiros bažnyčios statyba liudija, kad tuo metu Kauno Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino regulos seseris jau buvo pasiekusi XVI a. pabaigoje bernardinų provincijolo Benedikto Gansiorko įvesta moterų vienuolynų potridentinė reforma, numatanti klauzūrą. Tuo pat metu bernardinės išplėtė savo valdas, nusipirkdamos dar keletą namų. Pastatus nuniokojo 1624 m. mieste kilęs gaisras. Vienuolynas statytas iš naujo. To pat A. Masalskio lėšomis 1625-1634 metais sumūryta bažnyčia ir vienuolynas. Į bažnyčios vakarų sienos apačią įjungta buvusio namo siena, o į centrinius vienuolyno rūmus - buvusio namo galas su arkiniu įvažiavimu. Vienuolyno teritorija apjuosta aukšta mūro siena, į kurią įjungti anksčiau stovėjusių trijų namų galai. Bažnyčioje įrengti 5 altoriai. Viename šoniniame altoriuje buvo į Dievo Motinos šventes gausiai susirenkančių tikinčiųjų garbintas Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu paveikslas.

1655 m. vienuolyną sudegino Maskvos armija, 1662 m. pradėtą atstatinėti bažnyčią 1668 m. dar kartą nuniokojo gaisras. Atstatyta bažnyčia konsekruota 1703 m.

Pagrindines vienuolyno pajamas sudarė iš nuomojamų pastatų bei fundatorių užrašytų žemės valdų gaunamos pajamos. Donatorių rūpesčiu bažnyčia turėjo brangių liturginių indų ir reikmenų. Pajamomis ir įrangos turtingumu Kauno vienuolynas mažai atsiliko nuo geriausiai Lietuvoje aprūpinto Vilniaus bernardinių vienuolyno. XVII-XVIII amžiais vienuolyne nuolatos gyveno apie 20 seserų. Jų bažnyčioje šv. Mišias aukodavo bernardinas kunigas iš gretimo Šv. Jurgio konvento, iš šio konvento seserims buvo skiriamas ir nuodėmklausys. Gera materialinė vienuolyno padėtis leido seserims turėti nemažai asmeninių tarnaičių (XVIII a. viduryje Vilniaus vyskupo nurodymu leista palikti tik bendrus vienuolyno tarnus). Vienuolės siuvo liturginius drabužius, kuriuos puošė menišku siuvinėjimu. Jos taip pat lavino ir auklėjo miestiečių bei bajorų dukras, mokė jas katekizmo, skaitymo, rašymo, siuvinėjimo, muzikos ir dainavimo. Apie kokios nors brolijos egzistavimą prie Švč. Trejybės bažnyčios nežinoma.

1864 m. vienuolynas uždarytas. Jo vakarinėje dalyje įsikūrė iš Varnių atkelta Žemaičių vyskupijos būstinė su kunigų seminarija. Rytinė dalis su bažnyčia atiteko Kauno parapijai.

1899 m. bažnyčia suremontuota, bet vėl nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu: apgadinti vargonai, bažnyčios vidus, stogas.

Pagal inžinieriaus V. Michnevičiaus projektą 1929 m. ant vienuolyno vakarinių korpusų užstatyti dar 2 aukštai (per Antrąjį pasaulinį karą jų šiaurinė dalis sugriauta, liko tik vienas keturaukštis korpusas).

Netoli bažnyčios, pietų pusėje, XVII a. pastatytas bokštas (prie buvusių kapinių). 1933 m. pagal inžinieriaus K. Reisono projektą tarp bokšto ir Švč. Trejybės bažnyčios įterptas 3 aukštų kunigų seminarijos administracinis pastatas.

1938 m. bažnyčią ir parapiją perėmė saleziečiai, veikę čia iki 1948m. Pagal architekto M. Songailos projektą 1939 m. pertvarkytas bažnyčios vidus.

1963 m. bažnyčia uždaryta. 1969 m. ansamblis pradėtas rekonstruoti ir restauruoti. 1978 m. bažnyčia atiteko Kauno kunigų seminarijai, 1982 m. įrengti nauji modernūs altoriai.

Bažnyčios išorės architektūra išliko mažai pakitusi ir atspindi XVII a. I-osios pusės pranciškonų statyboms būdingą „gotikizuojantį” stilių: šventovė halinė, stačiakampio plano, su žemesne presbiterija ir priestatais bei bokštu prie šono, ant aukšto stogo ir apsidės yra bokšteliai; tris pilioriais atskirtas navas dengia kryžminiai skliautai, suskaidyti dekoratyvinių žvaigždžių motyvo nerviūromis; sienų plokštumas skaido gotikinių formų smailių sąramų langai. Kartu bažnyčios ir bokšto architektūroje yra Lietuvoje retų renesanso architektūros elementų.

Vienuolyno namų architektūroje ryški Šiaurės Europos manierizmo įtaka. Tačiau komplekso architektūra šiuo metu gerokai pakitusi: neišliko šiaurinėje sklypo pusėje stovėję namai, virš likusių korpusų XX a. I-oje pusėje pristatytas 3-ias ir 4-as aukštai, iš šiaurės pusės pastatytas naujas 4-ių aukštų kunigų seminarijos pastatas. Tačiau išlikusiuose senuosiuose vienuolyno rūmuose yra nemažai autentiškų architektūros elementų, po tinku išlikę įdomios barokinės sienų tapybos; fasaduose atidengti vertingi gotikinės architektūros fragmentai. Išsaugotas ir uždaro, izoliuoto ansamblio pobūdis.

R. J

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys