Benediktinių vienuolyno ansamblis formavosi nuo XVII iki XIX a. Jį supa Benediktinių, Šv. Ignoto, Vilniaus gatvės, pietryčių pusėje jis ribojasi su Dominikonų vienuolyno teritorija. Ansamblio dominantė - barokinė Šv. Kotrynos bažnyčia su dviem lieknais bokštais ir prie šono prigludusia Dievo Apvaizdos koplyčia.

Pirmosios Kulmo (Chełmno) kongregacijai priklausančios benediktinės į Vilnių atvyko maždaug 1620 m. iš Nesvyžiaus. Mikalojus ir Kotryna Horodiskiai atvykusias vienuoles įkurdino savo gotikiniame name, apie kurį formavosi visas vienuolyno ansamblis. Tačiau jie, nespėję parengti fundacinių dokumentų, mirė. Neturėdamos jokio turto ir tik menką pastogę, vienuolės ketino grįžti į Nesvyžių, bet jas globoti ėmėsi vyskupas Eustachijus Valavičius. Jo pagalba bei pirmosios vienuolyno viršininkės Marianos Kučkovskos veikla padėjo benediktinėms deramai įsikurti.

XVII a. pab.-XVIII a. - vienuolyno klestėjimo laikotarpis. 1686 m. ir 1691 m. į vienuolyną įstojo ir LDK pakamario Jono Felikso Paco dukterys Sibilė ir Ona, atsinešusios stambius kraičius. 1700 m. J. F. Pacas surašė testamentą, kuriuo už vienuolyno fundatoriaus titulo suteikimą benediktinėms paliko didelį turtą. Sibilės Magdalenos Pacaitės, tapusios vienuolyno viršininke, iniciatyva 1705 m. įkuriama Dievo Apvaizdos brolija. Vienuolynas praturtėjo: rėmė knygų leidybą, kaupė biblioteką, kuri buvo viena iš didžiausių kongregacijoje (biblioteka išlikusi, saugoma Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje).

XIX amžius vienuolynui, kaip ir visai Katalikų bažnyčiai Lietuvoje, buvo ypatingai nepalankus. Atimtos žemės, uždrausta priimti mokines, uždarytas noviciatas. 1905 m. religinės tolerancijos sulaukė tik 5 senos benediktinės, todėl jaunų vienuolių atsikviesta iš Lenkijos. Palaipsniui vidinis vienuolyno gyvenimas sugrįžo į senas vėžes. Vienuolyno viršininkės Julijos Anzelmos Miličuvnos dėka atgautos kai kurios vienuolynui priklausiusios žemės, įkurta gimnazija-internatas. Paskutinis benediktinių vienuolyno gyvavimo puslapis buvo užverstas 1946 m., kai tarybų valdžia vienuolyną uždarė, dalis vienuolių pasitraukė į Lenkiją.

Įsikūrusios Vilniuje vienuolės pradėjo nedidelės bažnyčios statybą (pašventinta 1632 m.), plėtė vienuolyno pastatų kompleksą, šalia esančios posesijos ilgainiui perėjo vienuolyno žinion. Pagerėjusi materialinė padėtis leido pasistatydinti didesnę mūrinę bažnyčią (pašventinta 1650 m.). Įsigyta ir daugiau žemių, pavyzdžiui, Petras Valavičius benediktinėms dovanojo Halino ir Parudaminio ūkius, kad iš gaunamų pajamų būtų pastatyta koplyčia.

Karo su Maskva metu bažnyčia ir vienuolynas smarkiai nukentėjo, atstatymo darbai tęsėsi gana ilgai, 1703 m. bažnyčia buvo naujai pašventinta. Tačiau didysis 1737 m. Vilniaus gaisras neaplenkė ir benediktinių bažnyčios bei vienuolyno. 1741 m. bažnyčios rekonstrukcijai vadovavo architektas J. K. Glaubicas, sudaręs sutartį su vienuolyno viršininke Joana Sibile Reitenovaite. Jo dėka bažnyčia įgavo tokį pavidalą, kokį regime ir šiandien. Vėliau vienuolyno viršininkė Ona Mechtilda Hilzenovaitė įvairiems dekoravimo darbams samdė meistrus Hedelius, 1759 m. nupirko keletą altorinių žymaus tapytojo S. Čechavičiaus paveikslų. Maždaug XVIII a. septintajame dešimtmetyje galutinai suformuojamas Šv. Kotrynos bažnyčios interjeras - vėlyvojo baroko šedevras (XIX a. būta tik nedidelių remontų).

Vienuolyno planas sudėtingas, su įvairios konfigūracijos ir ploto kiemais. Vienuolyno kompleksą sudarė gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, mokykla. Šalia vienuolyno vešėjo sodas (dabartinės S. Nėries vidurinės mokyklos sporto aikštelės vietoje).

Benediktinių bažnyčioje ypatingai iškilmingai buvo švenčiami Šv. Benedikto ir ordino patriarchų, Šv. Kotrynos Kankinės, Bažnyčios pašventinimo, Šv. Scholastikos, Šv. Mauro, Šv. Placido, Šv. Mechtildos ir Šv. Gertrūdos šventės, taip pat 1703 m. vyskupo K. Bžostovskio patvirtinti Dievo Apvaizdos atlaidai.

Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo bažnyčia ir vienuolynas smarkiai nukentėjo, dingo daug vertingų meno kūrinių. Tarybiniais metais bažnyčia priklausė Vilniaus dailės muziejui, joje buvo įrengtas sandėlis, vienuolyno patalpose - įstaigos ir butai. Dabar bažnyčia restauruojama. Išlikę paveikslai saugomi Lietuvos dailės muziejuje. Paminklas priklauso Vilniaus Arkivyskupijos kurijai. Veiklą Vilniuje atgaivinusi Šv. Benedikto seserų vienuolija šiuo metu glaudžiasi namuose Gulbių g. 4. Senasis benediktinių vienuolyno ansamblis lankytojus traukia puikia bažnyčios architektūra, įdomiu interjeru su išlikusiais altoriais, įspūdingu vienuolynu, kurio planinė struktūra - viena iš sudėtingiausių Vilniuje.

A. K.-V.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys