pradžią vadas ienuolijos ienuolynai Lietuvoje ienuolynų muzika


Stačiatikių vienuoliai

VILNIAUS STAČIATIKIŲ VIENUOLYNAS
ir Šv. Dvasios cerkvė 

Vienuolynai Lietuvos žemėlapyje

 

Stačiatikių vienuolynas prie Šv. Dvasios cerkvės užima dvi dideles posesijas, plytinčias ant kalnelio prie Aušros vartų gatvės ir 1808 m. K.Grunerto nubraižytame Vilniaus plane pažymėtas 17 ir 18 numeriais, dab. Vilniaus 49 kvartalas. Cerkvė ir vienuolynas veikia nuo 1597 m. 1997 m. vienuolynas šventė 400 metų jubiliejų.362. Cerkvės bendras vaizdas

Stačiatikių vienuolyną sudaro du - vyrų ir moterų - vienuolynų korpusai. Kadaise abu vienuolynai buvo atskirti tvora. Moterų stačiatikių, senuose šaltiniuose vadinamų czernicy, vienuolynas šioje vietoje įsikūrė XV - XVI a. sandūroje, pasak legendos, LDK didžiajai kunigaikštienei Aleksandro Jogailaičio žmonai Elenai 1495 m. atvykus iš Maskvos į Vilnių ir jai padedant. Tėvas Rusijos caras Jonas III įsakė dukrai, ištekančiai už kataliko lietuvio, nekeisti tikėjimo. Vestuvių apeigos vyko Vilniuje du kartus: Katedroje ir stačiatikų Skaisčiausios Dievo Motinos metropolinėje cerkvėje (prie bernardinų bažnyčios). Lietuvių tolerancija krašto gyventojų tikėjimo atžvilgiu leido paskelbti kitatikę kunigaikštiene, remti jai savo bendratikius. Aleksandrui tapus Lenkijos karaliumi, lenkai atsisakė vainikuoti jo rusę žmoną Lenkijos karaliene. Apie ankstesnius stačiatikių vienuolynus Vilniuje žinių nėra.

Stačiatikės vienuolės, įsikūrusios miesto pakraštyje, pasistatė medinius vienuolyno pastatus ir mūrinę Apreiškimo koplyčią, prie kurios buvo kapinaitės. XIX a. šie pastatai perstatyti, koplyčia tapo vienuolyno korpuso dalimi.

Senovėje stačiatikių vienuolyno komplekso plotas buvo didesnis negu dabar. Vienuolynui priklausė greta esantys pastatai dab. Aušros vartų g. 6 ir 8 („Medininkų” restoranas ir Italijos ambasados rezidencija). Čia buvo ūkinės paskirties patalpos, kurias XIX a. vienuolynas nuomojo, įkurta parduotuvė, kieme buvo akmeninių antkapių dirbtuvės. Buvusiame administraciniame vienuolyno name (dab. išnuomotas Italijos ambasadai) gyveno archimandritai.

Dabartinį stačiatikių vienuolyną įkūrė Vilniaus Švč. Trejybės stačiatikių brolija. 1584 m. kitų Vilniaus cechų ir brolijų pavyzdžiu brolija parengė savo statutą, kurį 1588 m. patvirtino Vilniuje lankęsis Konstantinopolio patriarchas Jeremijas II, o 1589 m. jį papildė karalius Zigmantas Vaza, leisdamas brolijai išlaikyti ligonines, spaustuves, o savo spaude išraižyti Švč. Trejybės atvaizdą. Brolija veikė prie XVI a. pradžioje Konstantino Ostrogiškio pastatytos mūrinės Švč.Trejybės cerkvės, tačiau, kai 1596 m. Lietuvos stačiatikius suskaldė lotynų ir graikų krikščionių Bažnytinė unija, vadinamieji dizunitai, arba Švč.Trejybės brolija, įsikūrė dabartinio vienuolyno vietoje, 1597 m. pasistatė medinę Šv. Dvasios cerkvę, prie kurios įkūrė penkių klasių mokyklą, išdidžiai vadintą kolegija, o senąją stačiatikių spaustuvę perkėlė į Vievį, toliau nuo Vilniaus. Kadangi šioje miesto dalyje nuo seno gyveno daug stačiatikių, brolija nesunkiai įsigijo kelis mūrinius namus, davusius pradžią kolegijai ir vyrų vienuolynui.

Pirmasis vyrų vienuolyno viršininkas ir mokyklos rektorius buvo Leontijus Karpovičius (1580-1620), kilęs iš Pinsko stačiatikių šventiko šeimos. Jis parengė vienuolyno regulą, remdamasis šv. Bazilijaus Didžiojo stačiatikiams parašyta regula, kurią pavadino „Kinovion' ili izobraženie Evangel'skogo inočeskogo obščago žitija...”, ir 1618 m. išspausdino Vilniuje. Buvo stačiatikių spaustuvės korektoriumi. 1615 m. tėvas Leontijus jau vadinamas archimandritu, o 1620 m. nominuotas stačiatikių vyskupu, miršta Vilniuje.363. Ikonostasas

Privilegiją mūrinei Šv. Dvasios cerkvei statyti 1633 m. suteikė Lietuvos Lenkijos karalius Vladislovas Vaza, o statybą prižiūrėjo jau antrasis vienuolyno viršininkas Meletijus Smotrickis (1578-1633). Šv. Dvasios atsiuntimo titulo   cerkvė baigta 1638 m. Barokinė trinavė, lotyniško kryžiaus plano bazilika su kupolu, dvibokščiu fasadu, plačiu barokiniu frontonu, idealiai atitiktų barokinės jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios (1604-1618) struktūrą, jeigu ne trys pusapvalės apsidės presbiterijoje, būdingos kitoms mūrinėms Lietuvos cerkvėms (pvz., Švč. Trejybės, 1514), ir fasado vertikalumą pabrėžiantys bokštai, pastatyti centrinės navos plotyje. Cerkvės architektūrą smarkiai paveikė XVII a. pradžioje Lietuvoje aktyviai plitusi jėzuitų propaguota Il Gesu barokinės šventyklos programa, kurios esmę sudarė dominuojantis kupolas ir priartintas didysis altorius šviesioje plačios centrinės navos erdvėje, leidžiantis tikintiesiems pajusti Dievo artumą. Cerkvės ikonostasas turėjo tris altorius: centrinį Šv. Dvasios atsiuntimo ir du šoninius, skirtus prie cerkvės veikusioms brolijoms - studentų kolegijos Konstantino ir Elenos titulo bei Šv.Jono Evangelisto titulo pirklių brolijos. Senoji Švč. Trejybės brolija liko prie centrinio Šv. Dvasios atsiuntimo altoriaus. Prie cerkvės šiaurinėje pusėje pastatyta varpinė.

XVI a. pabaiga- XVII a. I-oji pusė - tai Švč. Trejybės stačiatikių brolijos ir Šv. Dvasios vienuolyno renesanso metas. Diskusinė atmosfera, kurią XVI a. įžiebė Lietuvos protestantai, tęsė jėzuitai ir unitų veikėjai, vertė ir stačiatikius neatsilikti, lavintis, skelbti savo idėjas. Šv. Dvasios vienuolynas išugdė Lietuvai žymių stačiatikių inteligentų: Melecijų Smotrickį, parengusį pirmąją „Slavų gramatiką” (Vievis, 1619) ir poleminį traktatą „Trenas” (Vilnius, 1610), archimandritą Petrą Mogilą, 1646 m. Kijeve išleidusį stačiatikių „Maldyną”. Vienuolynas išlaikė Vievio spaustuvę, vien P. Mogilos vadovavimo laikais (iki 1647 m.) išleidusią 15 pavadinimų knygų. Vienuolyno mokykloje buvo mokoma rusų, slavų, lenkų, lotynų ir graikų kalbų, logikos ir dialektikos. Studentų kolegijos brolija 1635 m. išleido lenkišką knygelę mirusio rektoriaus I. Bobrikovičiaus atminimui. Šv. Dvasios vienuolynui buvo pavaldūs kiti LDK stačiatikių vienuolynai (Minske, Slucke, Vievyje, Pinske), o Šv. Dvasios cerkvė tapo Lietuvos stačiatikių metropoline šventove.

Vėlesnė Vilniaus miesto istorija paliko skaudžių žymių ir stačiatikių vienuolyno gyvenime. XVII a. vidurio karai, miesto nuniokojimas, jėzuitų ir unitų įsigalėjimas, basųjų karmelitų dominavimas prie Aušros vartų koplyčios nustelbė intelektualiai silpnesnę stačiatikių bendruomenę, kuri pamažu prarado pozicijas magistrate ir buvo nustumta į miesto ir valstybės gyvenimo periferiją. Turėjo įtakos ir tai, kad XVII a. pabaigoje LDK bajorijos dauguma pasirinko katalikybę, o miestiečiai nuskurdo, tad ir vienuolynas nebeteko turtingų rėmėjų. Šv. Dvasios vienuolynas neišvengė didžiausių miesto nelaimių: 1701-1709 m. Šiaurės karo ir maro, XVIII a. vidurio gaisrų, 1794 m. Kosciuškos sukilimo ir 1812 m. prancūzų invazijos. 1749 m. cerkvė sudegė. Ją rekonstravo žymus Vilniaus baroko architektas Jonas Kristupas Glaubicas (1737-1767). Vietoje sudegusio jis pastatė barokinį ikonostasą, banguotais karnizais suskaidytą į tris mažėjančius tarpsnius, papuoštą kolonomis ir skulptūromis. XIX a. 12 ikonostaso paveikslų sukūrė Vilniaus tapytojas akademistas Ivanas Trutnevas.

XIX a. cerkvė sulaukė dar vienos rekonstrukcijos. Po 1864 m. sukilimo generalgubernatorius N. Muravjovas išleido potvarkį „likviduoti lotyniškos dvasios liekanas cerkvių architektūroje” (Vl. Drėma). 1873 m. vietoje žemo, paslėpto po stogu, būdingo ankstyvajam barokui kupolo pastatytas ant aukšto būgno iškeltas, kokį ir dabar matome; žymiai pakeistas fasadas- nugriautos voliutos ir banguotas frontonas tarp bokštų, kuris dar matyti 1834 m. gatvės išklotinėje. Vėlyvojo baroko formų varpinė perstatyta klasicizmo stiliumi.

Cerkvėje palaidotų trijų Vilniaus stačiatikių kankinių kulto istorija prasideda 1364 m., kai Kijevo metropolitas Aleksejus paskelbė jų paminėjimo dieną. Istorikai laikosi nuomonės, kad Antonijus, Eustachijus ir Jonas 1346 ar 1347 m. valdant Algirdui buvo nužudyti dėl politinių motyvų. Stačiatikių tradicija skelbia, kad jų būta lietuvių, didžiojo kunigaikščio dvariškių, slapta priėmusių stačiatikybę ir sekusių Rytų krikščionių papročiais. Už tai, neva, pagonys, pastebėję juos pasninkaujant, auginant ilgus plaukus ir barzdas, nukankino ir pakorė ant ąžuolo, augusio dabartinės Švč. Tejybės cerkvės vietoje. 1547 m. Maskvoje jie buvo oficialiai paskelbti stačiatikių šventaisiais, balandžio 14 (pagal dab. kalendorių - 27) tapo jų šventės diena, jie įtraukti į visus stačiatikių religinių švenčių kalendorius, sukurta šių šventųjų vaizdavimo tradicija. Ikonografiją pirmasis aprašė A. Vijūkas-Kojelavičius, vėlesni jėzuitų ir unitų rašytojai išplėtojo jų gyvenimo ir kankinystės istoriją. Antonijų, Eustachijų ir Joną, kaip vietinius tikėjimo kankinius krikščionis pripažino ir garbino Lietuvos unitų tradicija. XIX a., caro valdžiai ėmus unitus persekioti ir uždarinėti jų cerkves, nuspręsta Šv.Dvasios cerkvėje sukurti stačiatikių kankinių relikvijų kulto vietą. 1826 m. po ikonostasu įrengta kripta, 1851 m. ji pašventinta, 1852.IV.14. Josifas Semaško iškilmingai perkėlė trijų šventųjų kankinių palaikus į naują relikvijorių, kuriame jie ilsisi ir dabar. Kiekvienais metais birželio 26 d. stačiatikiai švenčia šių relikvijų perkėlimo šventę, specialių pamaldų metu relikvijorius atveriamas, tikima, kad stačiatikių kankinių relikvijos turi gydomąją galią.

Pirmojo pasaulinio karo metais vienuolyno archimandritas Tichonas išvežė šventąsias relikvijas į Maskvą. Čia jos išbuvo iki 1946 m., kai Stalinas specialiu potvarkiu leido grąžinti palaikus į Vilnių. 1997 m. relikvijorius iš kriptos perkeltas po mediniu baldakimu priešais ikonostasą. Į kriptą nusileidžiama pagerbti metropolito J. Semaškos kapo.

Tarybiniais metais vienuolynas veikė. Šiandien vienuolynas užima du korpusus: vyrų - pietinėje vartų pusėje, namas 2 aukštų, prigludęs prie buv. karmelitų vienuolyno pastatų, XV a. pabaigos- XVI a. pradžios išlikę gotikiniai rūsiai, patalpos išdėstytos vienapus koridoriaus. Fasadai be dekoro. 1821-1825 m. rekonstruotas pagal architekto Džozefo Pusje projektą, yra 13 celių, gyvena 12 vienuolių. Moterų vienuolyno korpusas sklypo gilumoje, pietinėje cerkvės pusėje, 2 aukštų, išliko dalis gotikinių XVI a. sienų, rūsiai. 1842-1844 m. rekonstruotas pagal architekto Tomo Tišeckio projektą, fasadas nedekoruotas, pirmame aukšte įrengta valgykla, kepykla, ūkinės patalpos, antrame - 5 celės. Gyvena 12 vienuolių. Tai vienintelis šiandien Lietuvoje veikiantis stačiatikių vienuolynas. Vienuolyne veikia biblioteka, skaitomos paskaitos. Iš išlikusių meno vertybių paminėtini: J.K.Glaubico sukurtas ikonostasas, 1749; trijų stačiatikių kankinių relikvijorius, 1852; J.Semaškos dovanota taurė, XIX a.; Patriarcho Tichono kijotas su Sergijaus Radonežskio ikona; Keletas Dievo Motinos ikonų, atvežtų iš Ato vienuolyno, XIX a.

R.B.V.

Vilnius, Aušros vartų g. 8
Stačiatikių vienuoliaiCerkvė ir vienuolynas veikia, tel. (22) 62 64 59
Pamaldų laikas: šiokiadieniais - 7 val. ir 17 val., šeštadieniais - 7 val., sekmadieniais - 7 val. ir 10 val.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys


© Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999.  Adresas ryšiams: Irena.Galvydyte@vda.lt
Svetainę tvarko Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras humanitarams

Tinklalapis atnaujintas
2000.06.06