Bernardinų Trečiojo ordino regulos moterų, populiariai vadinamų bernardinėmis, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuolynas Vilniuje įkurtas 1495 m.-tai buvo pirmasis moterų vienuolynas Lietuvoje. Jį šalia pranciškonų observantų (bernardinų) Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios įkūrė pirmoji Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino vienuolė Barbora Radvilaitė, nupirkusi pastatus, vėliau, 1508 m. fundaciją papildė to paties ordino vienuolė Ona Aleknavičiūtė, Vilniaus vaivados duktė, testamentu užrašiusi netoliese buvusius savo pastatus su sodais. 1689 m. karalius Jonas III Sobieskis patvirtino pirmąsias ir vėlesnes fundacijas vienuolynui. Šis vienuolynas savo bažnyčios neturėjo, pamaldų ėjo į Bernardinų bažnyčią. Iš pradžių pamaldų metu vienuolės sėdėdavo stalėse netoli didžiųjų bažnyčios durų. 1692 m. joms leista pasistatyti medinę galeriją bažnyčios gale, virš prieangio. Nuo 1692 m. vienuolyną su bažnyčia sujungė galerija. Ja atėjus iš vienuolyno buvo patenkama į bažnyčios fasado pietinį bokštelį, o iš jo-į virš prieangio įrengtą balkoną. Gretimoje patalpoje, taip pat virš prieangio, vienuolės buvo įsirengusios ir oratoriją, o į pačią bažnyčią nusileisdavo tik išimtiniais atvejais-įvilktuvėms ir šventimams. 1765 m. pastatyta mūrinė vienuolyną ir bažnyčią sujungusi galerija, iš kurios buvo patenkama tiesiai į prie pietinės bažnyčios sienos arčiausiai durų buvusioje senoje koplyčioje įrengtą joms dar vieną oratoriją, kur jos atlikdavo išpažintį ir priimdavo šv. Komuniją. Tuo pat metu medinės galerijos vietoje vienuolėms sumūrytas iki dabar išlikęs balkonas (likvidavus vienuolynus XIX a. II-oje pusėje jame pastatyti vargonai). 1744-1745 metais prie bažnyčios šiaurinės sienos, netoli durų į koridorių, vienuolės savo lėšomis pastatydino medinį Šv. Koletos altorių, kuris 1766 m. nugriautas. Tais metais šiai šventajai skirtas altorius įrengtas prie pirmo pilioriaus (žiūrint nuo durų, dešinėje).

Per 1794 m. sukilimą mediniai vienuolyno namai sudegė ir buvo nugriauti. 1795 m. vienuolės savo lėšomis pradėjo statydinti dabartinius pastatus. Jų projektą pasirašė architektas K. Šildhauzas (1805 m.).

Vilniaus vienuolyno seserys laikėsi šv. Koletos sudarytos Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino regulos versijos, patvirtintos 1289 m. popiežiaus Mikalojaus IV, todėl turėtų būti vadinamos koletėmis, nors Lietuvoje populiariau buvo vadinamos bernardinėmis. Kadangi „Užupio” bernardinės nepriėmė potridentinės reformos ir neturėjo popiežiškosios klauzūros, jos duodavo ne iškilmingus, o tik dvejus paprastus (klusnumo ir skaistybės) įžadus. Kunigą nuodėmklausį iš jas globojusio pranciškonų observantų (bernardinų) konvento joms skirdavo šio ordino provincijolas.

1817 m. vienuolyne gyveno 17 vienuolių (iš jų-4 novicės), o iš viso - 129 žmonės.

Vienuolynas neturėjo jokių žemės valdų ar palivarkų, nei leguotų pinigų. Kadangi nebuvo edukacijai funduotų lėšų, mokyklos nebuvo, vienuolės taip pat neišlaikė vargšų ar našlaičių. Nebuvo vienuolyne ir atskiros bibliotekos, vienuolės individualiai pasirūpindavo reikiamomis maldų knygomis. Pagrindinis vienuolių pajamų šaltinis buvo tikinčiųjų aukos ir procentai nuo privalomo nemažo kraičio (1817 m. jis buvo 4000 lenkiškų auksinų), iš kurių, gan laisvai disponuodamos lėšomis, gyveno pačios ir galėjo išlaikyti tarnaites. XIX a. papildomų pajamų gaudavo išnuomoję dalį patalpų pasauliečiams.

1864 m. vienuolynas uždarytas, pastatai perduoti Bernardinų bažnyčiai, tų metų rudenį vienuolės perkeltos į tebeveikusį Šv. Mykolo vienuolyną. 1867 m. nugriauta galerija, jungusi vienuolyną su bažnyčia (1845 m. ją apgriovė patvinusi Vilnia ir šis originalus statinys nebebuvo atstatytas, tik jo fragmentas išliko bažnyčios šventoriuje).

Nuo 1876 m. iki Pirmojo pasaulinio karo buvusio vienuolyno pastatai priklausė stačiatikių Šv. Dvasios brolijai, vėliau namai rekonstruoti, juose įrengti butai.

Vienuolyno pastatų architektūra santūri, be ryškesnių stiliaus bruožų. Ansamblis patraukia netradiciniu, ištęstu planu. Išlikę korpusai: ilgasis su įvažiavimu į kiemą nutįsęs pagal Malūnų gatvę, pietryčių pusėje glaudžiasi prie gretimo namo; kiemo korpusas stovi beveik statmenai pirmajam. Šiaurėje kiemą riboja Vilnia. Korpuso prie gatvės pirmajame aukšte buvo celės, abipus įvažiavimo - dvi geležinėmis grotomis perdalytos parlatorijos. Antrame aukšte buvo celės ir virtuvėlės. Kiemo korpuso (oficinos) pirmojo aukšto gale buvo refektorius, kitame gale kambariai. Antrame aukšte patalpos išdėstytos abipus koridoriaus.

Bernardinų bažnyčioje išliko įdomi, sienų tapyba gausiai dekoruota, kolečių koplyčia su klausykla.

R. J.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys