Bažnyčia dvibokštė, vienanavė su ištęstu, tarsi sunertu iš trijų pailgų tūrių korpusu. Už išilgintos skliautuotos presbiterijos prisišliejęs dviaukštis zakristijos ir vienuolių choro viršuje priestatas. Po visu bažnyčios pastatu yra trijų navų rūsys su dvylika kriptų, skirtų vienuolyno fundatorių ir vienuolių palaikams. Vienuolyno namas stovi atskirai nuo bažnyčios, tačiau šį pastatą su šventove jungė per visą šventorių ėjusi požeminė perėja. 

Vienuolyno teritorija greičiausiai buvo apjuosta aukšto mūro tvora su vartais, kaip ir šventorius, tai liudija greta buvusio vienuolyno namo esančios mūro liekanos.

Vienuolyno pastatas rekonstruotas, išlikusi tik dviaukščio pastato su skliautuotomis patalpomis struktūra. Bažnyčia po 1832 m. vienuolyno uždarymo buvo rekonstruota ir paversta stačiatikių cerkve. Autentišką architektūros vaizdą galima įsivaizduoti tik remiantis dar prieš rekonstrukciją Antalieptės bažnyčią užfiksavusiu Jules Cheret piešiniu „Antalieptės griuvėsiai”. Išilginto ir dinamiško bažnyčios tūrio priešakyje stiebėsi du grakštūs keturių tarpsnių bokštai. Rekonstrukcijos metu šie bokštai vienu tarpsniu pažeminti, pakeista jų šalmų bei fasado frontono konfigūracija, bažnyčios fasadui suteiktas XIX a. cerkvių architektūrai būdingas siluetas.

Uždarius vienuolyną, bažnyčios turtas pervežtas į gretimą Vencavų parapinę bažnyčią. Kilus gaisrui ši  bažnyčia su visomis iš Antalieptės atvežtomis vertybėmis - Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės ir Šv. Juozapo, Šv. Angelo, Šv. Elijo ir kitais paveikslais - sudegė. Basųjų karmelitų laikus Antalieptės bažnyčioje kurį laiką priminė tik išlikusi XVIII a. iliuzinė sienų tapyba. Vizitacijos aktuose minimi du tapyti interjero įrenginiai:didysis altorius, kurio iliuzinio fono pirmame tarpsnyje kalbėjęs cinko krucifiksas, o antrame ant sienos nutapyta Šv.Elena; kitas nedidelis altorius  - vienuolynų chore. Deja, XX a. pradžioje pastariesiems sunykus,buvo pakeisti naujais.

T.R.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys