pradžią vadas ienuolijos ienuolynai Lietuvoje ienuolynų muzika


Elgetaujantys ordinai

DOTNUVOS BUVĘS BERNARDINŲ (DABAR KAPUCINŲ) VIENUOLYNAS
ir  Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia

Vienuolynai Lietuvos žemėlapyje

 

Prieš įsikuriant bernardinams Dotnuvoje jau stovėjo medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. 1699 m. miestelio savininkai LDK referendorius Jonas Vladislovas Bžostovskis ir jo žmona Konstancija Mlečkaitė pasikvietė iš Vilniaus bernardinus. 1701 m. rugpjūčio 16 d. fundaciniu aktu jie skyrė pranciškonų observantų vienuolynui žemės, sodų ir daržų, suteikė privilegijų bei įsipareigojo pastatyti naują mūrinę bažnyčią. Iš pranciškonų observantų pusės vienuolių įsikūrimu rūpinosi eksprovincijolas Antanas Bykovskis, beveik tuo pat metu tvarkęs ir Troškūnų vienuolyno fundacijos reikalus. Žemaičių vyskupui Jonui JeronimuiDotnuvos vienuolyno ansamblis Krišpin-Kiršenšteinui patvirtinus fundaciją, tų pačių metų rugsėjo 29 d. iš Kauno konvento atvykę trys kunigai bernardinai iškilmingai įvesdinti į bažnyčią. Iš karto jiems pavesta ir parapija. 1703 m. pradėtas statyti vienuolynas (laikinai bernardinai gyveno buvusioje klebonijoje), o naujos bažnyčios statybos, nežiūrint fundatorių įsipareigojimų, nepavyko pradėti greitai. 1727 m., parduodamas valdas Juozapui Nemirovičiui-Ščytui, fundatorių sūnus Juozapas įpareigojo naująjį savininką skirti bažnyčios statybai 24000 auksinų. Tačiau nauji mūriniai vienuolyno pastatai pradėti tik 1768 m., o mūrinė bažnyčia statyta nuo 1773 iki 1810 m. Statybas organizavo patys vienuoliai (tuomet jų nuolatos gyveno apie 20), darbus lėšomis rėmė įvairūs aukotojai, ypač Žemaičių kunigaikštystės civilinis ir karinis komisaras Simonas Gomprovskis, vyskupas K. Bžostovskis. Iš senosios bažnyčios į naują šventovę perkelti 5 altoriai.

Tik atsikėlę į Dotnuvą bernardinai ėmė skatinti pamaldumą Švč. Dievo Motinai ir platinti šv. Antano Paduviečio kultą. Manoma, kad iš Bžostovskių dvaro koplyčios į bažnyčios didįjį altorių buvo perkeltas Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas, XVIII a. II-oje pusėje perneštas ir į naują bažnyčią. Šv. Antano paveikslas buvo atgabentas iš Vilniaus. 1702 m. Dotnuvoje pirmą kartą iškilmingai švęsti Šv. Antano atlaidai. Nuo pirmųjų konvento veiklos metų vienuoliai dirbo sielovados darbą parapijoje, kurią sudarė miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Prie bažnyčios veikė vienuolių globojamos Šv. Pranciškaus dirželio ir Šv. Barboros brolijos. Kaip ir prie kitų bernardinų vienuolynų, Dotnuvoje buvo pradžios mokykla, atidaryta 1796 m., o XIX a. pradžioje išaugusi iki gimnazijos lygio (uždaryta 1836 m.). Būsimųjų vienuolių lavinimui XIX a. I-oje pusėje veikė gramatikos mokykla, kurioje klierikai gilino savo išsilavinimą iki teologijos studijų.

Dotnuvos bernardinai įsijungė į XIX a. politinius judėjimus: 1831 m. gvardijonas Antanas Daukša suorganizavo sukilėlių būrį ir jam vadovavo; 1864 m. už paramą sukilėliams gvardijonas Fortunatas Prokopovičius uždarytas į kalėjimą, dar keli tėvai ištremti. Tai paspartino konvento likvidavimą 1864 m. vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus, bažnyčia atiteko pasaulietinei dvasininkijai. Per miestelio gaisrą 1911 m. bažnyčia degė, vėliau suremontuota.

1990 m. Dotnuvoje įsikūrė veiklą Lietuvoje atnaujinęs kapucinų ordinas ir šis konventas tapo kapucinų Lietuvos Lurdo Švč. Mergelės Marijos viceprovincijos centru. Nuo 1991 m. čia veikia kapucinų noviciatas.

Tėvo Stanislovo Dobrovolskio OFM Cap. rūpesčiu erdvūs vienuolyno pastatai vėl prisipildo gyvybės koridorius puošia daugybė išsaugotų nuo sunykimo žvakidžių, skulptūrėlės, paveikslai, kukliai įrengtos celės laukia užklystančio keleivio ar maldininko, keliuose didesniuose kambariuose iki lubų kyla knygų pilnos lentynos, dar keliose salėse saugoma įspūdinga liturginių rūbų kolekcija. Mažiausiai laiko pakeista išliko baroko ir ankstyvojo klasicizmo bruožus jungianti bažnyčia (vėlesnių rekonstrukcijų metu pakeista tik Didžiojo altoriaus vieta - jis atitrauktas arčiau galinės presbiterijos sienos, panaikinant vienuolių chorą). Šviesią jos erdvę užpildo prie piliorių priglausti klasicistinių formų altoriai. Išlikę autentiški jų paveikslai atspindi pranciškonišką ikonografiją: šv. Pranciškus gaunantis stigmas, šv. Pranciškaus ekstazė, šv. Pranciškus gauna Porciunkulės atlaidus, Šventoji šeima, Švč. Mergelė Marija su kūdikiu. Iš dviejų išlikusių šv. Antano paveikslų vienas greičiausiai yra tas pats, kurį XVIII a. pradžioje iš Vilniaus atsivežė bernardinai. Didžiajame altoriuje abipus titulinio Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai paveikslo stovi didžiųjų pranciškonų šventųjų skulptūros, o už šio altoriaus pakabinta medinė Nukryžiuotojo skulptūra, matyt, išlikusi dar iš pirmosios bernardinų bažnyčios.

R. J.

Elgetaujantys ordinaiKėdainių r. (12 km nuo Kėdainių).
Bažnyčia ir vienuolynas veikiantys, tel. (257) 3 93 06, 4 99 06

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys


© Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999.  Adresas ryšiams: Irena.Galvydyte@vda.lt
Svetainę tvarko Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras humanitarams

Tinklalapis atnaujintas
2000.06.06