Senojoje Jonavos dalyje, tarp kažkada ėjusio Ukmergės-Kauno kelio (dab. Kauno g.) ir Neries stovi miesto puošmena - balta dvibokštė Šv. Jokūbo bažnyčia su prie jos besišliejančiu dviaukščiu buvusio trinitorių vienuolyno pastatu. Bažnyčia ir vienuolynas - seniausi išlikę Jonavos pastatai, kartu geriausiai atspindintys ir miesto raidą per paskutinius daugiau nei du šimtus metų.

Jonavos pradžia siejama su Žemaičių stalininko Dominyko Kosakovskio vardu. Jo našlė Marijona Zabielaitė apie 1750-uosius metus Jonavoje pastatė pirmąją medinę bažnyčią ir išrūpino iš Augusto III privilegiją įkurti čia miestelį. Tolimesnė Jonavos raida susijusi jau su Dominyko sūnaus, Livonijos vyskupo Juozapo Kazimiero Kosakovskio veikla. Dar prieš 1782 m. vyskupas Kosakovskis į Jonavą pasikvietė tėvus marijonus ir pavedė jiems laikyti pamaldas bažnyčioje bei mokyti mokykloje. Yra žinoma, kad Jonavoje tuomet nuolatos gyveno 3 - 4 vienuoliai marijonai, tačiau apie tuometinį vienuolyną ar jo bažnyčią nėra likę jokios informacijos. Greičiausiai vienuoliai buvo įkurdinti kokiame nors laikiname būste, nes vyskupas, pirmiau nei paskirdamas jiems tikrą fundaciją, žadėjo pastatyti gyvenamąsias patalpas ir mūrinę bažnyčią. Žadėtosios bažnyčios marijonams reikėjo laukti daugiau nei dešimt metų, nes vyskupo finansiniai reikalai tuo metu smarkiai šlubavo. Naujųjų Dievo namų statybai ryžtasi tik 1791 m. ir, legenda sako, kad tai pagreitinęs gaisras. Radęs motinos statydintos bažnyčios vietoje tik degėsių krūvą, vyskupas J. Kosakovskis skubiai ėmęsis darbo. Naujos bažnyčios statybai panaudojęs Kosakovskių giminės lizdo - Martyniškio dvaro rūmams skirtas medžiagas ir trinavė klasicistinio stiliaus Jonavos šventovė buvusi baigta jau 1793 m.

Kiek komplikuočiau datuoti bažnyčios kairėje stovintį vienuolyno pastatą. Problemiška yra tai, kad iki šių dienų išlikęs korpusas anksčiau bažnyčios dešinėje turėjęs savo atitikmenį, kuris sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metais. Nors kai kurie autoriai mano, kad Jonavos bažnyčia ir šie du jai statmeni korpusai turėjo sudaryti vientisą ansamblį (jis priskiriamas architektui L. Gucevičiui), tačiau likę rašytiniai šaltiniai bei ikonografinė medžiaga rodo, jog būta kitaip. Pirmiausia, kairiojo ir dešiniojo korpusų architektūra smarkiai skyrėsi, o antra - dešinysis korpusas niekada nepriklausė vienuolynui. Jis naudotas kaip butas bažnyčios tarnams, klebonija. Išeitų, kad šie korpusai galėjo būti statyti skirtingu metu ir skirtingiems tikslams. XVIII-XIXa. sandūroje rašytuose dokumentuose apie vienuolyną užsimenama, kad jo pastatai jau gerokai susidėvėję ir reikalauja remonto. Išeitų, kad vienuolyno rūmas buvo senesnis už bažnyčią. Tad statant naująją bažnyčią ir antrąjį korpusą (kleboniją) jau galėjo būti derintasi prie esamo pastato. Gal dėl to ir iškilo vientiso ansamblio įspūdis.

1794 m. Varšuvos sukilėliams pakorus vyskupą J. K. Kosakovskį, jo turtai valdžios sekvestruoti, o 1797 m. prasidėjo jų eksdivizija. Vienuoliai marijonai paliko Jonavą ir likusi be priežiūros bažnyčia pavesta globoti Skarulių klebonui. Po poros metų naujas savininkas S. F. Potockis paskyrė fundaciją kunigui pasauliečiui prie Jonavos bažnyčios išlaikyti. 1803 m. kovo 11 d. Potockio žentas ir Jonavos valdytojas Juozapas Dominykas Kosakovskis patvirtino šį dekretą dėl fundacijos, ją dar padidino ir perdavė Jonavos bažnyčią kunigams trinitoriams, išreikšdamas pageidavimą, „kad šioje Dievui pašvęstoje vietoje galėtų nuolat vykti pamaldos visuotinei krikščionių naudai...” Atvykę į Jonavą trinitoriai bažnyčią ir vienuolyną rado gerokai apleistus. Remontui jie naudojo savo surinktas lėšas, o taipogi Vilniaus vyskupo Jono Nepomuko Kosakovskio 6000 auksinų fundaciją. Kaip amžina fundacija vienuolynui taip pat priklausė Neries upėje užtvanka žuvims gaudyti, sklypai Jonavoje su žydų mokykla, pirtimi, kapinaitėmis ir dar keletas namukų mieste. Tačiau net ir tokios fundacijos neužteko pradėtiems remontams. Trinitorių provincija turėjo paskirti dar 3080 auksinų iš savo iždo fundacijai Jonavoje pagerinti ir dviems kunigams prie bažnyčios išlaikyti. Jonavą perėmęs generolas Juozapas Antanas Kosakovskis žadėjo bažnyčią ir vienuolyną aprūpinti viskuo ko reikia, tačiau pažado netesėjo. Išleidę didžiulius pinigus remontams, vienuoliai negalėjo tinkamai atlikinėti savo pareigų, nes trūko bažnytinių reikmenų ir drabužių. Vienuolyno pajamos iš fundacijos ėmė mažėti. Nejausdami globos iš savo koliatoriaus, Jonavos trinitoriai gana greitai susidūrė ir su Skarulių klebono pretenzijomis. 1825 m. lapkričio 25 d. Skarulių klebonas Gulbinas, kartu su Kauno žemės žemutiniojo teismo vykdytoju Blaževičiumi pamaldų metu užpuolė Jonavos vienuolyną, išvaikė bažnyčios tarnus ir už neatiduotą metinį mokestį („anuatą”) išsivedė karvę, porą kiaulių. 1826 m. kovo 10 d. antpuolis buvo pakartotas. Tądien, lydimi gausaus būrio žmonių, Gulbinas ir Blaževičius areštavo vienuolyno vyresnįjį B. Šaulevičių, uždarė jį į celę ir darė miestelyje kratas, ieškodami Šaulevičiaus paslėptų turtų, bet nieko nerado. Konfliktas įgavo gana platų rezonansą. Nei gubernatorius, nei bažnyčios koliatorius generolas Kosakovskis vienuolių neparėmė, o konsistorijai tyliai remiant Skarulių kleboną, kalčiausiu šioje istorijoje liko pats Šaulevičius. Trinitoriams beliko galvoti tik apie išsikraustymą iš Jonavos. Jie tam nesipriešino, tačiau pageidavo, kad bažnyčioje liktų bent vienas dvasiškis, kuris perimtų iš trinitorių tą inventorių, kurį jie rado čia atvykdami, ir leistų pasiimti tai, ką jie atsivežė: bažnytinius reikmenis, biblioteką, relikvijas. Reikalauta, kad generolas Kosakovskis apmokėtų trinitorių skolas. Dar tebesitęsiant ginčams dėl skolų, 1827 m. birželio 18 d. trinitorių provincijolas V. Centelevičius pasirašė sprendimą, kuriuo Jonavos vienuolyno veikla buvo faktiškai nutraukta. Kaip pagrindinės tai nulėmusios priežastys nurodyta: fundacijos netikrumas, gaunamų procentų, būtinų vienuolynui ir bažnyčiai išlaikyti, nepakankamumas, taip pat nuolatiniai Kauno žemutinio teismo sauvaliavimai bei konsistorijos nurodymas trinitoriams pasitraukti iš Jonavos. B. Šaulevičius buvo iškeltas Vilniun, į trinitorių vienuolyną Antakalnyje. Jonavos bažnyčia kaip filijine ėmė naudotis Skarulių parapijos klebonas. Vienuolyno pastatas kurį laiką liko nenaudojamas. Po 1831 m. sukilimo jis nusavintas karinėms reikmėms ir čia įsikūrė raitosios artilerijos kuopa, vėliau - karinė ligoninė ir bataliono štabas. Prie pagrindinio vienuolyno korpuso pristatytas priestatas ir pastatas įgavo „L” raidės formą. Po 1894 m. gaisro pastatas keletą metų stovėjo niekieno neprižiūrimas. 1908 m. statinį nupirko kun. Ulickas. Kurį laiką čia vėl veikė ligoninė, o Nepriklausomybės dvidešimtmečiu vienuolyno rūme buvo įsikūrusi progimnazija. Pastatas dar sykį smarkiai nukentėjo 1941 m. Tarybiniais metais jame įsikūrė keletas medicinos įstaigų. Tik 1991 m. kovo 25 d. buvęs vienuolyno pastatas vėl sugrąžintas bažnyčiai ir čia įsikūrė Jonavos parapijos namai.

Jonavos bažnyčia nuo 1793 m. irgi patyrė nemažai permainų. Ji niekada nebuvo uždaryta, bet ne kartą kentėjo nuo potvynių, gaisrų. Amžiaus pradžioje gerokai pertvarkytas bažnyčios interjeras, 1934-1935 m. ant jos užstatyti du bokštai. 1922 m. bažnyčia tapo parapine. Iki šių dienų bažnyčioje saugomas jos fundatoriaus vyskupo J. K. Kosakovskio portretas, šventovės požemyje yra Kosakovskių giminės mauzoliejus, kuriame išlikę fundatoriaus, o taip pat Napoleono adjutanto generolo J. A. Kosakovskio karstai.

V. J.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys