pradžią vadas ienuolijos ienuolynai Lietuvoje ienuolynų muzika


Elgetaujantys ordinai

LINKUVOS BUVĘS SENOSIOS REGULOS KARMELITŲ VIENUOLYNAS ir  Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia

Vienuolynai Lietuvos žemėlapyje

 

Linkuvos bažnyčia stovi miestelio centrinėje dalyje, pagrindiniu fasadu į pietvakarius, o šalia jos - mūriniai, tinkuoti vieno aukšto trys korpusai supa erdvų stačiakampį kiemą. Vienuolynas lengvai pasiekiamas autobusu ar privačiu transportu iš rajono centro Pakruojo ar Šiaulių. Iš miestelio nesunkiai pasiekiamas Panevėžys ir magistralinė linija Panevėžys - Bauskė.134. Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia

Linkuvos senosios regulos karmelitų vienuolyną 1634 m. fundavo Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius, 1652 m. fundaciją patvirtino Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis, 1661 m. - Aleksandras Sapiega, 1681 m. - Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis bei 1752 m. - Varniuose įvykęs Žemaičių vyskupystės sinodas. Ypatingi nuopelnai čia priskiriami Lenkijos ir Lietuvos valdovui Jonui Sobieskiui, kuris padėjo susigrąžinti bažnyčią ir jos fundacijas iš evangelikų, todėl jo portretas iki šiol saugomas bažnyčioje. Tiesa, atskiros fundacijos karmelitai Linkuvoje neturėjo, jiems buvo perduota tik parapinės bažnyčios fundacija. 1689 m.iškilęs medinis vienuolynas  po metų sudegė. Pradėjus statybą iš mūro, ilgą laiką, net iki 1754 m., vienuolių gyvenamą namą sudarė vienas rytinis korpusas jungęsis su bažnyčia. Vėliau jis buvo prailgintas ir rekonstruotas. 1755 ir 1761 metasi pastatyti pietinis ir šiaurinis korpusai su skliautiniais alaus rūsiais. Tik 1773 m. mūrinis vienuolyno pastatas baigtas statyti ir įrengti.

Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės medinę bažnyčią, stovėjusią iki XVII a. pradžios, 1503 m. fundavo Kotryna Mykolienė iš Žeimių. Antrąjį , jau mūrinį statinį 1611 m. konsekravo Žemaičių vyskupas Mikalojus Pacas. Šią bažnyčią karmelitų vienuolijos fundacijos dokumente (1634 m.) mini ir Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius. Tik 1689 m. komisorių dekretu ir Bialozarams susitarus su karmelitais, Linkuvos mūrinė šventovė galutinai atiteko pastariesiems, kurie ją praplėtė, ties didžiuoju altoriumi pristatydami  medinę dalį. Per 1690 m. gaisrą satinys labai nukentėjo: net karstai sudegė rūsiuose. Atstačius konsekruotas tik 1745 m. Po karmelitų vienuolynų uždarymo 1832 m., bažnyčią vėl administravo kunigai pasauliečiai. Per 1873 m. gaisrą nukentėjo bažnyčios stogas, 1880 m. jis naujai perdarytas, o 1881-1891 m. remontuotas.

 

Bažnyčia, kaip minėta, stovi miestelio centrinėje dalyje, pagrindiniu fasadu atgręžta į pietvakarius. Statyta iš plytų ir dolomito, stogo konstrukcijos medinės, dengta skarda. Dvibokštė, kryžiaus plano, yra dvi koplyčios. Pagrindinis fasadas simetriškas, su bokštais kampuose, kuriuos jungia vėliau pastatytas žemas prieangis. Dominuoja laiptuotas atikas, iškylantis virš bokštų. Jo centrinę dalį puošia bareljefas ,,Marija Škaplierinė”. Bažnyčios architektūra išlaikiusi renesansui būdingus bruožus: horizontalias taisyklingas geometrines linijas, kurias kiek pagyvina pagrindinį fasadą puošiantys skulptūriniai elementai. Interjere nava, presbiterija ir koplyčios vienodo aukščio, dengtos skliautais su liunetėmis. Bažnyčioje įrengti septyni mediniai drožybiniai altoriai (seniausias jų XVII-XVIII amžių sandūros), o vargonų chorą laiko du masyvūs, šešiakampiai, netaisyklingos formos stulpai. Didžiojo altoriaus (dabar atsidūrusio presbiterijos gale) žemutinį tarpsnį  puošia  ypatingai karmelitų garbintos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atvaizdas, kuris priklauso tam pačiam šventųjų atvaizdų tipui, kaip ir Šiluvos bažnyčios Dievo Motina.  Paveikslo foną dengia tamsiai raudonas aksomas, o Švč. Mergelės Marijos ir Kūdikio figūras - XVIII a. kalstytos sidabro skardos aptaisas, išmargintas gėlių motyvais. Tikinčiųjų garbinamas paveikslas šiokiadieniais uždengiamas kitu, nuleidžiamu, iš naujo nutapytu apie 1947 metus vienuolės Teodoros Kriaučiūnaitės, kuriame taip pat vaizduojama Švč. Mergelė Marija.

Gausiai medžio drožyba dekoruotame didžiojo altoriaus retabule meniškumu išsiskiria dvi karmelitų šentuosius vaizduojančios ankstyvojo baroko stilistikos skulptūros, įkomponuotos pirmo tarpsnio nišose tarp kolonų. Antrame tarpsnyje patalpintos mažiau išraiškingos, tačiau ikonografiškai svarbios ir XVII -XVIII a. altorių dekorui būdingos, valstybės globėjus vaizduoančios šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo medinės polichromuotos figūros. Šis altorius vainikuotas skulptūrine kompozicija, įamžinančia Visuotinės bažnyčios globėjus šv. Petrą ir šv. Povilą, o jų centre - Kristų, Pasaulio Išganytoją. Ne mažiau turtinga ir dekoratyvinė altoriaus drožyba, puikiai deranti su skulptūriniais bei tapytais šventųjų atvaizdais.

Įdomūs ir XVIII a. pradžios šoniniai Šv. Antano bei šv. Juozapo altoriai, pastatyti centrinės navos bei transporto sandūroje. Koplyčios gale įrengtas didelės meninės vertės XVIII a. II-ojo ketvirčio viejų tarpsnių altorius. Jis perkeltas į Linkuvą iš Vilniaus, kur galėjo priklausyti to paties ordino bažnyčiai ir yra pašvęstas Švč. Mergelei Marijai Škaplerienei.

Reikšminga vieta bažnyčios interjere tenka didžiuliams puošniems vargonams su 1766 (įsigijimo)-1887 m. (remonto) datomis. Jie suskaidyti trimis stambesniais ir dviem smulkesniais bokšteliais bei ritmiškai banguojančia karnizo linija, o plokštumos padengtos žaismingu rokokokiniu  ornamentu. Instrumento dekoro kompoziciją viršuje užbaigia  arfa grojančio Dovydo bei dviejų trimituojančių angelų figūros. Bažnyčioje išliko karmelitų lakus menančių nešiojamų altorėlių - feretronų. Seniausias jų datuojamas 1738 m. Minėta ir krikštykla, sukurta XVIII a. pabaigoje paplitusiu Lietuvoje klasicizmo stiliumi.Linkuvos vienuolynas

Karmelitų ordino vienuoliai užsiėmė parapinėmis misijomis ir rekolekcijomis. Švč. Mergelę Mariją nuo XV a. jie laiko ypatinga savo ordino globėja, suteikusia ordinui ypatingą privilegiją, kurios matomas ženklas yra karmelitų škaplierius - dviem raiščiais simetriškai sujungti du gelumbės gabalėliai su Jėzaus Kristaus, Marijos ar šventųjų atvaizdais. Tikintiesiems, kad būtų verti šios malonės, reikia įsirašyti į broliją, nešioti škaplierių, pamaldžiai ir dorai gyventi. Linkuvoje, įsakius Ordino generolui Liudvikui Berzoniui, Šv. Škaplieriaus brolijos pamaldos įvestos 1738 m. ir iškilmingai laikytos kiekvieno mėnesio antrąjį sekmadienį. Ta intencija surinkta daug lėšų iš įvairių geradarių bažnyčios ir altoriaus papuošimui.

Gailestingumo darbais besirūpindami vienuoliai šelpdavo vargšus ir suteikdavo pirmąją pagalbą ligoniams. Nuo 1755 m. išlaikė špitolę, kurioje gyveno vargšai.

1676 m. Linkuvos vienuolyne įsteigtas noviciatas. Vienuolyno dokumentai liudija, kad novicijus rengė aukštus mokslo laipsnius turėję dvasininkai: teologijos daktarai, teologijos ir filosofijos profesoriai. Kai kurie iš jų, pvz., Ilarionas Stanevičius (1825 m.), Kazimieras Juraška (1827-1830 m.) darbavosi ir parapinėje mokykloje, pirmosios žinios apie ją aptinkamos jau 1621 m. Medinė parapijos mokykla pastatyta vienuolyno lėšomis ir joje dažnai mokytojaudavo  patys vienuoliai.

Su karmelitų vienuolynu atsiranda ir pirmoji biblioteka Linkuvoje. Joje (pagal 1826 m. inventorių) buvo tik vienuolyno lėšomis įsigyta knygų: biblijos (4), pamokslų rinkiniai (60), žodynai (3), istorijos knygos (14), priešingybės (Controwersistae) (8), moralinės teologijos (28), oratorinio meno (20), filosofijos (5), kiti dvasiniai veikalai (31). 1841 m. inventoriuje įrašyta, kad vienuolyno koridoriaus nišoje pastatytos dvi spintos, kuriose tilpo 560 knygų. 1832 m. po vienuolyno uždarymo likusios knygos iš jo 1864 m. buvo atimtos.

A. B.

Elgetaujantys ordinaiPakruojo r. (20 km nuo rajono centro, 50 km nuo Šiaulių),
Linkuva, Laisvės g. 25. Bažnyčia veikianti, tel. (291) 4 42 16

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys


© Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999.  Adresas ryšiams: Irena.Galvydyte@vda.lt
Svetainę tvarko Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras humanitarams

Tinklalapis atnaujintas
2000.05.19