Iš viso buvusio ansamblio išliko vienuolių gyvenamas namas, svirnas ir bažnyčia, kuriems paskutinių (1990 - 1997) metų restauracija vėl sugrąžino pirminį grožį.

Vienuolynas stačiakampio plano, dviaukštis, su bažnyčia sujungtas siauru koridoriumi. Pietų pusėje išsikišusiame rizalite yra didžiosios patalpos: pirmame aukšte — refektorius, antrame — koplyčia. Vienuolių celės ir kitos mažesnės patalpos išdėstytos abipus koridorių. Visos jos dengtos kryžminiais skliautais. Dviejų aukštų mūrinis, barokinės plastikos vienuolyno svirnas stovi prie pat šventoriaus vartų.

Viso ansamblio dominantė ir puošmena Švč. Trejybės bažnyčia — puikus vėlyvojo baroko stiliaus statinys. Ji yra centriško tūrio su aštuonkampe erdve centre. Planas — graikiškas kryžius, su asimetriškai įjungtomis zakristijomis ir lobynu. Savo tūriu Švč. Trejybės bažnyčia išsiskiria iš kitų dominikonų ordino sakralinių statinių tiek Europoje, tiek Lietuvoje, nes šios regulos vienuoliai dažniausiai statydinosi trinaves bazilikas arba halinius pastatus. Centrinę erdvę vainikuoja aštuonkampis dvitarpsnis būgnas ir kupolas. Pagrindinį fasadą rėmina du nedideli kvadrato skerspjūvio dvitarpsniai bokšteliai, tarp kurių įkomponuotas status trikampis frontonas. Fasadų kampus pabrėžia suporinti piliastrai, o ašyje yra kuklus stačiakampis įėjimas ir segmentinė lango anga. Bažnyčia statyta kaip Kosylų giminės ir dominikonų mauzoliejus. Po grindimis išliko laidojimui skirti rūsiai.

Puikų architektūrinį sprendimą papildo ir turtina išlikęs originalus XVIII a. II-oje pusėje sukurtas interjero dekoras: rokoko formų septynių altorių ir sakyklos ansamblis bei sienų tapyba kupolo būgne, skliaute, žibinte ir po vargonų choru, segmentinės arkos paviršiuje. Sienų tapybos siužetai glaudžiai siejasi ir persipina su altorių ikonografija. Altorių ir sakyklos ansamblio plastika išliko beveik nepakitusi, todėl yra vertinga, kaip autentiškas rokoko stiliaus XVIII a. vidurio-XVIII a. II-osios pusės sakralinio interjero ansambliškos įrangos pavyzdys. Be to, Liškiavos bažnyčios vidaus dekoro profesionalus sutvarkymas išsiskiria iš kitų Lietuvos periferinių bažnyčių, labai primindamas Vilniaus dominikonų Šv. Dvasios ir ypač Lukiškių dominikonų Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčių interjerus. Reikia atskirai pažymėti, kad bažnyčia nuo seno garsėja stebuklingu Dievo Motinos paveikslu (Budslavlio Marijos kopija), kuris yra tapytas ant drobės ir dengtas sidabro apkaustu. Pagal legendą tą paveikslą sielininkas rado Priegliaus upėje ties Karaliaučiumi ir 1699 m. padovanojo Liškiavos dominikonams. Pradžioje jis buvo įtaisytas didžiajame, o vėliaus perkeltas į Nekalčiausios Švč. Mergelės Marijos Širdies vardo altorių. Pastarąjį jis puošia ir dabar.

Liškiavos Švč. Trejybės interjero įrenginiai XVIII a. II-oje pusėje buvo tituluoti dominikonų ordinui svarbių įvykių, šventųjų bei bažnyčios fundatoriaus Jurgio Kosylos garbei, o sienų tapyba prasmingai sujungė Visuotinės bažnyčios, Lietuvos bažnyčios bei dominikonų ordino istoriją. Idėjos deklaruojamos XVII - XVIII a. populiarių šventųjų, pasižymėjusių dominikonų, istorinių asmenybių atvaizdais arba lengvai skaitomomis alegorinėmis personifikacijomis. 1990-1997 m. bažnyčioje vykusiais restauravimo darbais atgaivinta beveik sunykusi sienų tapyba ir iš dalies atstatyta pirminė altorių ikonografija. Taip pat grąžinta pirminė, XVIII a. II-osios pusės bažnyčios interjero polichromija. Dėka savo grožio Liškiavos bažnyčia traukia ne tik maldininkus, bet ir turistus, kurių čia ypač gausu vasarą. Liškiavoje garsūs Šv. Baltramiejaus atlaidai.

D. K.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys