Norintiems aplankyti Norviliškių vienuolyną tenka važiuoti į atkampią, nors šiaip jau netoli nuo Vilniaus nutolusią vietovę-galima sakyti, tuoj pat už kalniuko, ant kurio išsidėstę buvusio konvento pastatai, baigiasi Lietuvos teritorija ir plyti kaimyninės Baltarusijos laukai.

Pranciškonus konventualus 1617 m. čia iš Vilniaus atsikvietė Norviliškių palivarko savininkė Darata Zenovičiūtė-Šorcienė, vienuoliams užrašiusi mūrinį dvaro pastatą, kuris netrukus buvo perdirbtas į 8 vienuoliams gyventi tinkamą vienuolyną, bei ūkinius trobesius ir įpareigojo greitai pradėti Šv. Pranciškaus bažnyčios statybą. Anuomet Norviliškės buvo gan patogioje vietoje-pro valdas ėjo kelias į sostinę. 1622 m. rudenį pranciškonai Vilniaus vyskupo E. Valavičiaus oficialiai įvesdinti į naująjį konventą. Vykdydamas motinos testamentą, Adomas Vaitiekaitis Šorcas tais metais paėmė skrynią su Norviliškių dvaro dokumentais iš Vilniaus pranciškonų vienuolyno ir perdavė Norviliškių pranciškonams. 1698 m. prie vienuolyno bažnyčios įsteigta parapija. Tais pat metais vienuolyne kilęs gaisras apgadino pastatus, sudegė dalis dokumentų.

Pirmoji vienuolyno bažnyčia buvo medinė, kryžiaus plano, su bokštu stogo viduryje ir varpine virš prieangio. Šiai bažnyčiai sudegus aplinkiniai bajorai užrašė papildomos žemės ir pinigų naujoms statyboms paremti. 1745 m., gvardijono Liudviko Zaleskio laikais, pranciškonai pasistatė naują medinę bažnyčią. 1797-1803 m. gvardijono Jono Frytžerio rūpesčiu pagal ordino architekto Kazimiero Kaminskio projektą rekonstruotas vienuolyno pastatas, minima tais metais ir vėliau XIX a. prie vienuolyno veikusi parapinė mokykla. Tolimesnius konvento plėtimo darbus nutraukė veikliojo gvardijono mirtis. 1831 m. ruoštasi statyti mūrinę bažnyčią, bet darbams net nespėjus įsibėgėti, 1832 m. vienuolynas ir bažnyčia uždaryti, vienuoliai perkelti į Naugarduką, o Norviliškėse įsikūrė artilerijos pulko štabas. Bažnyčia išardyta ir jos medžiagos panaudotos Alšėnų cerkvės statybai, o iš naujai bažnyčiai parengtų medžiagų sumūrytos kareivinės.

XX a. pradžioje vienuolyno pastatuose veikė mergaičių žemės ūkio mokykla.

Parapijiečių rūpesčiu gautas leidimas naujai bažnyčiai statyti ir 1929 m. iškilo dabartinė medinė bažnyčia (archit. Vladislovo Obucho projektas). Vienuolyno namas atiduotas klebonijai.

Buvusio konvento istoriją dabar primena tik įdomūs restauruojami vienuolyno pastatai: XVII a. rezidenciją primenantis pagrindinis pastatas ir įvažiuojamieji vartai-varpinė. Juose numato vėl įsikurti Lietuvos pranciškonai. Bažnyčioje vienuolyno laikus menančio inventoriaus neišliko. 1618 m. sukurtas vienuolyno fundatorės D. Zenovičiūtės-Šorcienės epitafinis portretas saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje.

R. J.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys