1864 m. carinės Rusijos valdžios įsakymu tiek vienuolyno rūmai, tiek mūrinė bažnyčia nugriauti. Išliko tik vienuolyno vartų likučiai, buvusių kapinių koplyčia. Atkasti vienuolyno ir bažnyčios pamatai. Šiuo metu tai laikytina istorijos ir archeologijos objektais. Tačiau šį konventą būtina prisiminti ir aplankyti išsaugotus statinių ansamblio fragmentus, nes ilgą laiką (XVIII-XIX a.pirm. p.) čia buvo garsus Lietuvos dominikonų kultūrinis ir dvasinis centras.

LDK paiždininkis Stanislovas Beinartas Paparčiuose dominikonų vienuolyną fundavo 1649 metais. Vilniaus vyskupas J. Tiškevičius fundaciją patvirtino 1650 m. liepos 1 d. ir leido pradėti statybos darbus. Tada senosios medinės (statytos XVI a. pr.) vietoje išmūryta ir vienuoliams atiduota nauja bažnyčia. Konvento išlaikymui užrašyti Paparčių dvaras, Kazokiškiai ir Taucilavičiai. 1795 m. dominikonai prie bažnyčios pristatė Šv. Dominyko koplyčią. Bažnyčios interjerą dekoravo septyniais altoriais, puošnia sakykla ir krikštykla. Dokumentuose minima, kad statinyje buvę gerų tapytojų darbo paveikslų. Be to, nurodoma, jog bažnyčios, koplyčios ir altorių meniniame apipavidalinime vyravo dorėninio-jonėninio orderio architektūros formos, o sienų plotai ištapyti.

Paparčių dominikonai turėjo savo noviciatą, nuolatos ruošusį iki 20 kandidatų. Taip pat veikė vienuolių išlaikoma parapinė mokykla (1798 m. veikė net dvi mokyklos), kurioje mokytojavo patys dominikonai. Dokumentuose fiksuojamas nemenkas skaičius filosofijos, teologijos profesorių, dėsčiusių XVII-XIX a. I-oje pusėje įvairiose vienuolynų mokyklose. Daugelis jų buvę Paparčių vienuolyno noviciato bei mokyklos auklėtiniai, galėję naudotis gausia 1072 (kitais duomenimis 1321) tomų biblioteka. Vienuoliai studijuodami domėjosi ne tik religine, bet ir pasaulietine istorija. Išliko Paparčiuose rašytos Lietuvos istorijos rankraštis (autorius nežinomas).1844 m. į Paparčius buvo pervežtos knygos iš uždarytų Gardino ir Vilniaus dominikonų vienuolynų ir šio konvento biblioteka tapo centrine dominikonų provincijoje. Žinoma, kad tuo metu bibliotekininko pareigas ėjo tėvas Dominykas Sutkevičius, garsėjęs apie 1835 m. Palėvenėje parengtu „Lietuvių - lenkų žodyno” rankraščiu. Vyskupas Motiejus Valančius 1850 m. tą „Žodyną” rengėsi išleisti, tačiau tai nebuvo įgyvendinta. Anot kun. N. Švogždžio (Milžino), klebonavusio Paparčiuose apie 1930 m., knygos iš šio vienuolyno bibliotekos išgabentos į Peterburgą 1865 m. Ten atsidūrė ir minėto žodyno rankraštis. Dalis knygų dabar yra Vilniaus universiteto bibliotekoje ir Valstybės istorijos archyve.

Vienuolyno pastatas buvęs dviaukštis su rūsiais. Tėvų dominikonų celės buvę antrame, o naujokų — pirmame aukšte. Kiekvienas turėjęs atskirą celę. Bendrai rinkdavęsi koplyčioje (oratorijoje), kuri buvusi žemutiniame aukšte. Ją puošė medinis, Švč. M. Marijai pašvęstas altorius. Vienuoliškai įrengtoje svetainėje priiminėdavę svečius ir keleivius. Prie vienuolyno buvo įsteigta špitolė. Be to, konventas turėjęs didelį, pažangiai organizuotą ūkį. Jame buvo didžiulė oranžerija, kalvės, staliaus dirbtuvės, siuvyklos, ledainės, bravorai. Savo gamybos vyną, alų netgi pardavinėję.

Paparčių dominikonų vienuolyno naikinimas susijęs su 1831 ir 1863 metų sukilimo įvykiais. Po 1831 m. už bendradarbiavimą su sukilėliais atimti visi turtai, paliktas tik Paparčių dvaras (konfiskuotas 1850 m.). 1863 m. sukilimo baigtis lėmė visišką konvento sunaikinimą 1865-1868 m. Tada nugriauti vienuolyno rūmai ir bažnyčia. Visas inventorius, bažnyčios įranga, paveikslai atiduoti Paparčių filijai — Senųjų Trakų bažnyčiai. Kai kas pateko į Bagaslaviškį ir kitas bažnyčias. Vienuoliškosios parapijos teritorija suskaidyta ir priskirta Žasliams bei Kazokiškiams. Buvusio didingo ansamblio vietoje — griuvėsiai. Per stebuklą išliko vienuolyno bažnyčios šventorių juosusios tvoros vartai ir XVIII a. statyta kapinių koplyčia. Mūrinės tvoros nišose buvęs ištapytas Kristaus kančių kelio ciklas ir dominikonams būdingos kompozicijos Šventojo kryžiaus radimo ir pakėlimo tema. Išlikę vartai dvitarpsniai, ritmingai suskaidyti piliastrais. Pirmame tarpsnyje buvę trys angos, kurių viršų vainikavo puslankiai sandrikai. Koplyčia, statyta XVIII a. II-oje pusėje stovi ant kalniuko už vienuolyno tvoros, einant keliu link Kazokiškių. Jos interjerą puošia iliuzinis, ant sienos tapytas altorius, kuriame buvęs titulinis šv. Vincento Ferariečio paveikslas. 1987 m. atlikti koplyčios polichrominiai tyrimai parodė, kad XVIII a. al secco technika atlikta tapyba dengė visą koplyčios skliautą su liunetėmis, sienas. Pagrindinis fasadas dekoruotas tapytu skydu su užrašu. Pastarąjį dabar slepia tinko sluoksnis. Po 1945 m. koplyčia paversta sandėliu. Joje laikė trąšas, grūdus, miltus. Keliais sluoksniais uždažyta dekoratyvinė sienų tapyba kartu su tinko paviršiumi labai sunyko. Restauratorių pasiūlyta išlikusius interjero dekoro fragmentus atidengti, atlikti visų tapybos sluoksnių konservaciją ir dalinę rekonstrukciją.

Dabar egzistuojanti Paparčių parapija atkurta tik 1916 m., kai buvo gautas leidimas šalia vienuolyno teritorijos pastatyti medinę Šv. vysk. Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią. Iš dominikonų laikų vertybių dabartinės Paparčių bažnyčios interjere prieglobstį rado barokinių formų tabernakulis, Marijos Snieginės paveikslas (abu didžiajame altoriuje), skulptūra ECCE HOMO ir Nukryžiuotasis. Taip pat išsaugotos puikios XVIII a. drožėjų darbo altorių dalys. Jos nerestauruotos ir kol kas laikomos „lobyne”. Net ir smarkiai sunykę šv. Dominyko, šv. Tomo Akviniečio ir kitos skulptūrėlės leidžia pajusti dominikonų laikų atmosferą.

Nuo 1994 m. Paparčiuose veikia Betliejaus ir Dangun Paimtosios Mergelės seserų bei Aušrinės Marijos vienuolynas.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys