pradžią vadas ienuolijos ienuolynai Lietuvoje ienuolynų muzika


Elgetaujantys ordinai

RASEINIŲ BUVĘS DOMINIKONŲ VIENUOLYNAS
  ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Vienuolynai Lietuvos žemėlapyje

 

Raseinių dominikonų vienuolyno istorijoje būta pakilimo ir nuopuolio laikotarpių. Natūralią vienuolyno raidą baroko ir švietimo epochose, kuomet „vienuolijų keliu” į Lietuvą buvo nešamos krikščioniškosios Vakarų kultūros vertybės, XIX a. sutrikdė brutali carinės Rusijos prievarta. Vienuolynas buvo uždarytas (1886 m.) ir  tik 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, vėl trumpam atgijo (1935 -1940 m.)177. Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vakarinis fasadas .

Raseinių bažnyčios ir klebonijos steigime, parapijos formavime ir katalikybės įtvirtinime (1416-1642 m.) dominikonai nedalyvavo. Manoma, kad Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia viename seniausių Žemaitijos valsčių centrų (Rasseyene rašytiniuose šaltiniuose minimi jau 1253 m., karaliaus Mindaugo laikais) buvo funduota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto 1416 m., dar prieš Varnių (Medininkų) vyskupystės įsteigimą (1417 m.), užbaigusį formalų krikščionybės įvedimą paskutiniame Vidurio ir Rytų Europoje pagoniškame krašte. Raseinių bažnyčia pastatyta 1416-1421 m., o klebonija pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1475 m. Ji įsikūrė ne privačiose ar bažnytinėse, o valstybinėse žemės valdose (tai sąlygojo valdovo patronatą ir apsaugą nuo galimo turtų perėjimo į reformatų bažnyčios rankas), buvo viena turtingiausių vyskupystėje ir 1579 m. turėjo 40 kapų grašių metinių pajamų. Tuo metu išaugo ir Raseinių, kaip pavieto ir visų Žemaičių teismų bei seimelių vietos, vaidmuo. Štai kodėl kontrreformacijos sąlygomis sustiprėjusi dominikonų vienuolija, remiama Jungtinės Respublikos karaliaus Vladislovo IV Vazos (1632-1648 m.) ir jam padedant 1647 m. įkūrusi nuo Lenkijos atskirą Lietuvos dominikonų provinciją, vietą naujam vienuolynui pasirinko prekybinių kelių sankirtoje besiplečiančiame Raseinių miestelyje.

Keliais etapais (1642 ir 1647 m.) vykusi vienuolyno fundacija priskiriama prie grupinių, nes jo steigimą inicijavo Žemaičių vyskupas (1633-1649 m.) Jurgis Tiškevičius, o materialinį kilimą užtikrino Vladislovas Vaza. Pirmasis 1642 08 22 prišnekino Raseinių kleboną kanauninką Joną Kozakevičių atsisakyti dominikonų naudai klebonijos su visais turtais, antrasis 1647 03 25 užrašė vienuoliams 300 valakų žemės. Koliatoriaus teises į kleboniją buvo pareiškę ir altarijos, įsteigtos Raseinių bažnyčioje dar 1536 04 02, laikytojai Jonas ir Adomas Stankevičiai. Konfliktas dominikonų naudai išsisprendė 1644 m. įsikišus popiežiui Urbonui VIII. Juridiškai vienuolyno fundacija buvo patvirtinta ir kitų Respublikos valdovų - Jono Kazimiero Vazos (1648-1668) ir Mykolo Kaributo Višnioveckio (1669-1674) privilegijomis, o įteisinta 1647 ir 1659 m. seimų Konstitucijose. Taigi dominikonai buvo įkurdinti - kitaip nei kiti vienuoliai Žemaitijoje - šalia veikiančios bažnyčios ir susiformavusios parapijos, o tai išvadavo nuo daugelio ganytojiškų ir ekonominių rūpesčių.

Vienuoliai Raseiniuose bematant surentė medinį vienuolyno pastatą, nes čia jau 1646 m. posėdžiavo Lietuvos provincijos kapitula, ne tik patvirtinusi naujo konvento sukūrimą, bet ir sprendusi vienuolių studijų užsienyje klausimą. 1682 m. išmūrytas naujas, dviaukštis vienuolyno pastatas, nukentėjęs per 1729 m. gaisrą, atnaujintas 1766-1778 m. vadovaujant viršininkams kun. Skorulskiui ir Ludvikui Grincevičiui. Matyt, tuomet dalis vienuolyno patalpų buvo pritaikyta visuomeninėms reikmėms: vienoje pirmojo aukšto celėje įrengta „specialiai apsaugota” pavieto kasa, o trijose antrojo aukšto „neapšildomose kamarose” - pavieto archyvas. Be to, vienuolyne buvo išmūrytas bokštelis su mušančiu ir visam miesteliui laiką pranešančiu laikrodžiu. Vienuolyno namai, supę pusiau uždarą kiemą, kartu su ūkiniais pastatais (svirnu, smukle, ledaine), kanalų išraižytu vaismedžių sodu sudarė vientisą vėlyvojo baroko ansamblį. Svarbiausią jo dalį - mūrinę bažnyčią, dominikonai pastatė dar 1663 m., tačiau iki šiol būdingus bruožus jai suteikė 1776-1783 m. rekonstrukcija. Statybos darbams vadovavo  minėtas vienuolyno vyresnysis L. Grincevičius, išgarsėjęs kaip dominikonų baroko Lietuvoje kūrėjas. Greičiausiai pagal jo projektą bažnyčia buvo pailginta, pastatytas naujas dvibokštis vėlyvojo baroko formų pagrindinis fasadas.

Kaip ir kituose vienuolynuose, vienuolių sudėtis Raseiniuose dėl nuolatinio kilnojimo iš konvento į konventą labai keitėsi. Pavyzdžiui, 1827-1828 m. čia gyveno 11 tėvų ir 3 broliai, 1831 m. - 8 tėvai ir 6 tais pačiais metais įsteigtų filosofijos studijų klausytojai - irgi dominikonai; per tris metus personalas pasikeitė beviek 100 proc., nes iš senosios sudėties tebuvo likęs viršininko pavaduotojas (subprior) Jokūbas Petrutovičius. Kadangi vienuoliai aptarnavo didelę parapiją (155 kv. varstų teritorija, 74 kaimai, 1973 tikintieji), daugiausiai vienuolyne būta pamokslininkų (Concionator), kurie pagrindines pareigas derindavo su antraeiliu vargonininko, nuodėmklausio ar zakristijono užsiėmimu. Vienuolynui, be jau minėtų viršininkų, vadovavo: pirmasis prioras Benediktas Kačkovskis (minimas 1643 m.), Chrizostomas Kurovičius (1661 m.), Simonas Daukševičius (1712 m.), Klemensas Šatranovičius (1729 m.), Juozapas Skorulskis (1765 m.), Onufrijus Bartoševičius (1775 m.), Dominykas Vaitkevičius (1823 ir 1827 m.), Melchioras Gurskis (1851 m.). Raseinių vienuolyne laiką nuo 1831 m.kurį laiką gyveno didžiulio, Palevėnės 1835 m baigto rašyti , bet taip ir neišspausdinto, „Lietuvių - lenkų kalbų žodyno” autorius  tėvas Dominykas Sutkevičius.

Didžiulėje Lietuvos dominikonų provincijoje (1827 m. turėjo 45 vienuolynus ir 6 rezidencijas) kiekvienas vienuolynas vykdė tam tikrą misiją, kuri lėmė jame gyvenusių vienuolių veiklos pobūdį. Raseiniuose pagrindinis dominikonų uždavinys buvo parapijos aptarnavimas. Be pastoracinio darbo, vienuoliai rūpinosi tikinčiųjų švietimu ir religine kultūra, išvystė charitatyvinę veiklą. Prie bažnyčios buvo vargšų prieglauda (špitolė), funduota Uršulės Bilevičienės 1699 08 06. Ji 1831 m. turėjo 907 rub. legacinio kapitalo, čia gyveno 11 vargšų. Šv. Rožinio brolija, įsteigta iš karto atvykus dominikonams 1642 08 22, vienijo aktyviausius Raseinių parapijos tikinčiuosius,organizavo religines šventes. Ji išsilaikė iš  narių aukotų sumų, kurios 1831 m. siekė 946 rublių. Dominikonai išlaikė ir seną, žinomą jau nuo XVI a., parapinę mokyklą, kurioje skaitymo, rašymo, katekizmo ir aritmetikos pradmenų nuolat mokėsi 10-15 daugiausiai valstiečių vaikų. Vidurinei mokyklai Raseiniuose vadovavo pijorų vienuoliai, todėl pasauliečių edukacijoje dominikonai aktyviau nesireiškė, tačiau organizavo jau minėtas, uždaras, ordino nariams skirtas filosofijos studijas. Jos sudarė vieną iš Lietuvos provincijos dominikonų rengimo pakopų. Intelektualinį dominikonų gyvenimą Raseiniuose liudija ir vienuolyno biblioteka, kurioje 1831 m. buvo 353 tomai, o apie 1840 m. knygų skaičius išaugo - greičiausiai dėl filosofijos studijų - iki 553 tomų. Biblioteka atspindėjo dominikonų veiklos Raseiniuose pobūdį, bemaž pusę knygų sudarė pamokslų rinkiniai ir jų rengimui būtina lektūra, tačiau komplektuoti ir „Istorijos” (1831 m. - 25 t.), „Iškalbos ir gramatikos” (16), „Filosofijos ir matematikos” (37), „Poezijos” (17), „Teisės” (17) veikalai. Bibliotekoje buvo Konstantino Sirvydo „Lenkų-lotynų-lietuvių žodyno” 2 egzemplioriai, Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorija”, dauguma jėzuito Jono Pošakovskio veikalų, politines Respublikos realijas atspindintys kalendoriai ir seimų medžiaga. Pabrėžtina, kad lyginant su kitomis dominikonų bibliotekomis, nedidelis knygų rinkinys buvo gerai sukomplektuotas ir visiškai patenkino bendruomenės poreikius. Dalį bibliotekos knygų, ženklintų rankraštiniu įrašu „Bibliothecae/Conventus Rosienensis/Ord[ini]s Praed[icatoru]m Prov[inci]ae/Lithuanae”, 1870 m. atsirinko ir išvežė į Vilniaus viešąją biblioteką jos darbuotojai; kitos sunyko bažnyčios palėpėje ar buvo išgrobstytos jau po vienuolyno uždarymo.

1832-1864 m. caro valdžia uždarė daugumą Rusijos imperijoje veikusių katalikų vienuolynų. Toks pat likimas, tik kiek vėliau, ištiko ir etatinį (finansuojamą iš biudžeto) Raseinių vienuolyną, kuriame 1883 m. tebuvo likę du dominikonų vienuoliai Melchioras Gurskis ir Levas Pečiora. Pastarajam 1883 11 07 mirus, Kauno gubernijos kanceliarijoje pradėtas puoselėti planas vienuolyną uždaryti, tokiu būdu sutaupant jam iš valstybės iždo kasmet skiriamus 1500 rublių, o pastatus ir žemės valdas - nusavinant. Nepaisant Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio, radusio užtarėjų Kitatikių reikalų departamente, pastangų perkelti iš Peterburgo į Raseinius naują viršininką Dominyką Kolupailą, vienuolynas 1886 07 26 caro įsaku buvo uždarytas. Tiesa, raseiniškiams susibūrus į bažnyčios gynimo komitetą, caro valdininkams nepavyko vienuolyno pastatų perduoti nei kalėjimui, nei ligoninei, nei valsčiaus valdybai. Po nuolatinių tikinčiųjų patikėtinių skundų ir prašymų net pačiam carui, 1904 02 24 vienuolyno pastatus buvo nuspręsta galutinai perduoti Raseinių katalikų bažnyčios žinion, idant čia būtų „įrengta labdaringa įstaiga nepagydomai sergantiems katalikų dvasininkams”.

Sumanymas atkurti Raseinių ir kitus vienuolynus Žemačių vyskupystėje buvo kilęs dar 1908 m., tačiau jis nebuvo įgyvendintas dėl atitinkamų įstatymų Rusijos Dūmoje priėmimo vilkinimo. Tarpukario Lietuvoje dominikonų veiklos atnaujinimu 1931 m. pradėjo rūpintis tėvas Bonaventūras Pauliukas - kanonų teisės daktaras, laikinuosius įžadus dominikonų ordine padaręs 1927 m. Jo pastangomis Kauno arkivyskupijos kurija 1932 m. grąžino dominikonams Raseinių vienuolyną, 1935 03 04 tapusį atnaujintos Šv. Angelo Sargo Lietuvos dominikonų provincijos centru; tėvas B. Pauliukas buvo paskirtas jos generalvikaru. Pirmieji trys į Raseinių vienuolyną įstoję kandidatai (Jonas Grigaitis, Vytautas Žiūraitis ir Benediktas Rutkauskas) noviciatą atliko Prancūzijoje, kunigystės šventimus gavo Belgijoje 1939 m. Dominikonai, turėję Raseiniuose noviciatą, aptarnavę parapiją, vadovavę bažnytinėms brolijoms, dėstę tikybą mokyklose ir prancūzų kalbą gimnazijoje, nevaržomai veikė tik 5 metus. Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai (1940 m.), visi užsieniečiai dominikonai išvyko. Be to, kilus ginčui dėl parapijos tvarkymo, arkivyskupas Juozas Skvireckas 1942 m. pavedė ją saleziečiams. Dominikonų kunigai išvyko į Vilnių ir daugiau Raseiniuose nebepasirodė.

1944 m. vienuolyno pastatai buvo nacionalizuoti. Juose įsikūrė ir iki šiol veikia Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Raseinių skyrius (vad. depozitas), kuriame saugomi dublikatai, sudarantys minėtos bibliotekos mainų fondo pagrindą. Pagal LNB ir arkivyskupijos sudarytą terminuotą sutartį, pastatai privalės būti perduoti katalikų bažnyčios reikmėms.

A. P.

Raseiniai, Bažnyčios g. 11. Bažnyčia veikianti, tel. (228) 5 24 06
Elgetaujantys ordinaiVienuolyno pastate -Lietuvos nacionalinės bibliotekos Raseinių skyrius,
tel. (228) 5 27 93

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys


© Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999.  Adresas ryšiams: Irena.Galvydyte@vda.lt
Svetainę tvarko Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras humanitarams

Tinklalapis atnaujintas
2000.06.06