Lietuvos raštininkas Mykolas Skarbek-Važinskis 1770 m. pastatydino medinę bažnyčią ir įkurdino prie jos senosios regulos karmelitus, skirdamas jiems 22 000 auksinių. Jo rūpesčiu pastatyta ir kapinių Nukryžiuotojo Kristaus koplyčia. Tuometinė Vilniaus dekanatui priklausiusi parapija jungė apie 6 600 tikinčiųjų. 1810 m. Tabariškės perėjo Antanui Važinskiui (1741-1813), Ašmenos pakamariui, karmelitų vienuolyno išlaikymui užrašiusiam nemažas pinigų sumas (1786 m. vienuolynas gavo 22 000, 1795 m.- 10 000, 1870 - 30 000 ausinių) ir fundavusiam bažnyčios statybą.

Karmelitų vienuoliai rūpinosi parapijos mokykla ir ligonine, prie vienuolyno 1809 m. buvo įsteigta vargšų prieglauda. 1812 m. vienuolynas perstatytas, 1832 m. - caro valdžios uždarytas. 1870 m. bažnyčiai buvo pakeisti sienojai, nors Vilniaus gubernatorius ją pasiūlė uždaryti. Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia remontuota 1826, 1831, 1926, 1977 m., tačiau šie remontai iš esmės nepakeitė šventovės vidaus ir išorės architektūros formų.

Tabariškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios ir varpinės su vartais ansamblis yra liaudies architektūros formų, turintis baroko bruožų. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora, statyta 1890 metais. Vienuolyno pastatai neišliko. Bažnyčia raiškaus silueto, bazilikinė, trijų navų, su trisiene apside ir bokšteliu. Viduje vyrauja didelė vidurinės navos ir presbiterijos erdvė, interjeras puošnus. Pirmiausia dėmesį patraukia vėlyvojo baroko bruožų turintys trys presbiterijos altoriai, gausiai augaliniais motyvais dekoruota barokinė sakykla, taip pat kiaurapjūviais rokailių bei gėlių žiedų medžio drožiniais papuoštas vargonų prospektas.

Didysis altorius dekoratyvių, grakščių architektūros formų. Jį puošia tarp kolonų stovinčios 4 rokokinės, manieringų judesių skulptūros ir visoms karmelitų bažnyčioms būdingas Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslas. Nors dabartinis paveikslas sukurtas jau po vienuolyno uždarymo, jo ikonografija liudija karmelitų tradiciją ir jų įdiegtą pamaldumą Škaplieriaus Karalienei. Šalia, rytinėje apsidės sienoje, įkomponuotas titulinis šv. Arkangelo Mykolo paveikslas ir drobė, vaizduojanti Šv. Dvasios atsiuntimą. Mažesniuose ir mažiau puošniuose presbiterijos šoniniuose altoriuose yra GailestingojoJėzaus ir Šv. Juozapo paveikslai, sukurti jau XX a.

Iš barokinės karmelitų šventovės įrangos išliko ir vertingi šoninių navų altoriai. Jie abu vienodi, plastiškų formų, puošti medžio drožyba, kolonėlėmis, retabulai skulptūriniai, susidedantys iš dekoratyvių gembių, stovinčių iš šonų ant cokolių, ir debesų reljefų, juosiančių paveikslus (altoriuose esantys Švč. Marijos su kūdikiu ir Kristaus Širdies paveikslai sukurti vėliau). Ant gembių įkomponuotos manieringų judesių angelų figūros.

Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje yra išlikusių vertingų XVIII a. molbertinės tapybos pavyzdžių. Tai 1774 m. sukurtas bažnyčios koliatoriaus ir fundatoriaus A.Važinskio portretas, šv. Onos su šv. Juozapu ir šv. Joakimu paveikslas. Gražus paveikslas vaizduojantis Kristų su nendre (Ecce Homo). Jį dengia puošnūs aptaisai, liudijantys tikinčiųjų pagarbą šiam atvaizdui. Taip pat vertingi bažnyčioje išlikę XVIII a. savitų barokinių formų relikvijoriai, liturginiai indai, nešiojami altorėliai, XIX a. pradžioje fundatoriaus užsakymu nulietas varpas, siuvinėti arnotai. Bažnyčios kriptoje prieš didįjį altorių palaidotas fundatorius ir kiti Važinskių giminės nariai, tarp jų ir A. Važinskio sesuo Joana (1762-1832), 48 metus buvusi vieno iš Vilniaus vienuolynų viršininkė, yra išlikę jų paminklinės lentos.

R. M.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys