Telšių panoramoje nuo seno dominavo Masčio ežero šiaurinės pakrantės kalvos. Peizažą urbanizuojant palaipsniui išsiskyrė dvi iš jų: dabar miesto viduryje esanti aukščiausia Insulos kalva ir rytinėje miesto dalyje - Vilniaus kalva. Ant pastarosios pastatyta pirmoji medinė parapijos bažnyčia, o Insulos kalvoje 1624 m. pastatytas bernardinų vienuolynas su bažnyčia. Jie miesto panoramoje dar labiau ėmė dominuoti 1761 m., kai prie vienuolyno pradėta statyti masyvi vėlyvojo baroko bažnyčia, kurios bokštas baigtas 1821 m. Dabar iš pietų pusės Insulos kalvą su bažnyčia ir vienuolynu supa Respublikos, o iš vakarų - Katedros gatvės.

LDK pakancleris ir Telšių seniūnas Povilas Sapiega su žmona Kotryna Goslauskaite-Sapiegiene, sekdami magnatais J. Chodkevičiumi (1609 m. įkurdinusiu bernardinus Kretingoje) bei A. Valavičiumi (1614 m. įkurdinusiu bernardinus Tytuvėnuose), 1624 metais įkūrė Telšiuose Šv. Pranciškaus ordino Mažesniųjų brolių observantų vienuolyną. Šį įkūrimą patvirtino valdovas Zigmantas III Vaza, aprūpindamas vienuolyną žemės valdomis, paskirdamas sklypą Insulos kalne, leisdamas naudotis Masčio, Tausalo, Rapulio ežerais, kirsti malkas karališkuose miškuose. Šią privilegiją patvirtino ir kiti karaliai - 1639 m. Vladislovas Vaza, 1683 m. Jonas Sobieskis, o 1713 m. Augustas II net išplėtė privilegiją, įsakydamas Telšių seniūnijai pristatyti kasmet 50 vežimų šieno, atiduoti pievą, Margiais vadinamą, bei kubinį sieksnį malkų nuo kiekvieno valako. Malkų reikėjo nemažai, mat, atliekant bažnyčios ir vienuolyno požemių remonto darbus 1987 metais paaiškėjo, kad vienuolyno rūsyje buvo įrengta (kaip ir Tytuvėnų vienuolyne) hipokaustinė šildymo sistema.

Be valdovo donacijų, lėšas vienuolyno ir bažnyčios statybai davė fundatorius P. Sapiega, 1650 m. naujos bažnyčios statybai lėšų skyrė Žemaičių vyskupas P. Parčevskis, 1658 m. - 5000 auksinių skyrė Mažųjų Dirvėnų seniūnas M. Važinskis. XVIII a. antroje pusėje naujos mūrinės bažnyčios statybai didelę sumą paaukojo I. Kašutis, o Abraomo Kazimiero Montrimavičiaus lėšomis pristatyta mūrinė koplyčia.

Vienuolyną sudaro mūriniai bernardinų gyvenamieji, mokyklos, ūkiniai pastatai, tvenkiniai. Telšių Šv. Antano ir Loreto Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia-Katedra pastatyta vietoje buvusios medinės vienuolyno bažnyčios ir 1650 m. pastatytos mūrinės Loreto koplyčios. 1761-1794 m. pastatyta vienanavė mūrinė bažnyčia su plačia galerija antrojo aukšto lygyje, kurią remia stambūs pilioriai ir arkos. Mūrinės bažnyčios statybą prižiūrėjo vienuolyno gvardijonas Pranciškus Kašutis - pagrindinio mūrinės bažnyčios statybos fundatoriaus I. Kašučio brolis. Bažnyčios vidaus erdvė tapo suskaidyta lyg į du aukštus. Už galinės presbiterijos esanti dviejų aukštų zakristija taip pat dviaukštė. Tai vienintelis tokios erdvių struktūros sakralinis pastatas Lietuvoje, retai aptinkamas ir Europoje. Konstruktyvi ir kartu dekoratyvi arka atskiria didžiojo (Šv. Antano) altoriaus plotą galerijoje nuo visos bažnyčios erdvės. Didžioji dalis šoninių altorių ir apatinis didysis altorius (Loreto Švč. Mergelės Marijos) - subtilių barokinių formų, jų autorius yra skulptorius Tomas Podhayskis. Didysis Šv. Antano altorius - baroko ir klasicizmo elementų derinys.

Mūrinis vienuolyno pastatas (tiksliau - jo dalis) pradėtas statyti dar XVII a. I-oje pusėje, o XVII a. II-oje pusėje po gaisro pristatytas naujas mūrinis dviejų aukštų korpusas, į kurį įjungta ir senoji mūrinė dalis. Per paskutinįjį vienuolyno mūrų statybos etapą (1789 - 1791 m.) pastatytas 3 aukštų šiaurės vakarų korpusas, sujungtas su senąja dalimi ir bažnyčia, o 1928 -1929 m. prie rytinio korpuso rytų fasado pristatytas kunigų seminarijos pastatas.

Seniausioje vienuolyno dalyje buvo refektorius, dekoruotas puikiomis polichrominėmis freskomis. Refektoriaus patalpa iki šių dienų išliko nepakitusi. Visų trijų vienuolyno korpusų planai pagrįsti koridorine sistema, visos patalpos ir koridoriai skliautuoti, grįsti plytomis. Vienuolių celėse grindys lentinės. Netoli refektoriaus, kairėje pusėje buvo įrengta forta - speciali patalpa, kurioje vienuoliai galėjo susitikti su pasauliečiais. Tai labai svarbus bernardinų vienuolynų elementas (1827 m. - ji buvo vienos patalpos, 1838 m. - pastatyta nauja 3 kambarių forta).

Prie bernardinų vienuolyno XVIII amžiuje vakarinio korpuso trečiame aukšte du kambarius užėmė mokyklos kabinetai, saugotos numizmatikos ir mineralų kolekcijos: čia buvo lyg ordino broliukų mokykla. 1792 m. bernardinų iniciatyvą atidaryti Telšiuose aukštesnę mokyklą seimelyje parėmė Telšių bajorai. Edukacinės komisijos mutarimu 1793 m. į Telšius perkelta triklasė poapygardinė Kretingos mokykla, kurioje pagal Edukacinės komisijos programas mokė bernardinai: 1793 m. buvo 188, 1821 m. - 422 mokiniai. Nuo 1798 m. šioje mokykloje veikė jau 6 klasės ir Telšių bernardinų mokykla buvo viena iš 4 viešųjų pavieto mokyklų, išlaikoma šios vienuolijos.

Bernardinų vienuolyno įtaka visuomeniniam gyvenimui ypač sustiprėjo po to, kai jie pastatė atskirą dviaukštį mūrinį mokyklos pastatą (į pietvakarius nuo bažnyčios), kurį aprūpino mokymo priemonėmis. Tame pat sklype, už malūno, stovėjo atskiras specialus pastatas, kuriame vykdavo vieši egzaminai. Šalia šio pastato buvo įrengtas mokyklos botanikos sodas. Būta ir bibliotekos, skirtos ,,geriausioms ir naudingiausioms tiek pamaldumo, tiek mokslo studijoms didinti”.

Prie bažnyčios jau XVII a. veikė įvairios religinės brolijos: Šv. Onos, įkurta 1628 m., Šv. Pranciškaus dirželio, Šv. Antano (įkurta 1689 m.). Tarp pasauliečių bernardinai propagavo ir organizavo tretininkų ordiną. XVIII a. II-oje pusėje vienuolyne veikė teologijos kursai, kuriuose mokėsi klierikai ir kandidatai į vienuolius. Aktyviai vienuolynas kovojo ir prieš carinės Rusijos okupaciją. 1831 m. sukilimo metu bernardinų vienuolyne vyko pamaldos, prisiekė susiformavę sukilėlių būriai, o Telšių apskrities sukilėlių vadai po pamaldų susirinkę vienuolyno refektoriuje pasirašė prisijungimo prie sukilimo aktą. Mokyklos ir vienuolyno veikla lėmė, kad Telšiai, pradedant XVIII a., virto svarbiu Žemaitijos kultūros židiniu, o bent pusė vienuolių tarnavo visuomenei ir užsiėmė mokslu.

Telšių bernardinų konvente XVII a. viduryje buvo 18 vienuolių. Panašus skaičius ir pačioje XIX a. pradžioje: vienas vienuolynui vadovavęs gvardijonas, 13 vienuolių dvasininkų ir 5 broliai pasauliečiai. 1820 m. vienuolyne gyveno 14 vienuolių, 7 iš jų buvo mokyklos profesoriai. Vėliau jų skaičius beveik nesikeitė, mažėti ėmė prieš uždarymą. Dėl Rusijos imperijos religinės politikos 1853 m. vienuolynas buvo uždarytas. Dalis patalpų atiteko parapijos bažnyčiai, kitose patalpinti Telšių apskrities teismo archyvai.

1926 m. įkūrus Telšių vyskupiją, buvusio vienuolyno patalpose įsikūrė kurija, vėliau - kunigų seminarija, 1944 m. vienuolyno didžioji dalis nacionalizuota, čia įsikūrė redakcija, spaustuvė, kurčnebylių internatinė mokykla. Šiuo metu pastatai grąžinti Telšių kunigų seminarijai.

Bene pagrindinės pamaldumo tradicijos Telšių Šv. Antano bažnyčioje (dabar Telšių Vyskupijos katedroje), pradedant XVII a. pab. ir XVIII a., dokumentais siejama su 2 pranciškonų šventėmis - Porciunkulės (Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios  ir Šv. Pranciškaus atlaidais). Telšiškių ir plačių apylinkių gyventojų ypač garbinamas Šv. Antano paveikslas (didžiojo altoriaus viršutinė dalis). Tikima, kad jis apsaugo miestą nuo sugriovimų per karus ir kitų nelaimių. Šv. Antano atlaidai populiarūs ir dabar.

A. B.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys