Kitų vienuolyno pastatų statyba taip pat tęsėsi iki XIX a. pradžios. 1788-1789 m. pastatyta mokykla (manoma, taip pat suprojektuota M. Knakfuso), 1800-1803 m. pagal archit. Pjetro de Rosio projektą sumūryta varpinė.

Troškūnų vienuolyne visuomet gyveno keliolika vienuolių. Nuo pat įsikūrimo Vilniaus vyskupas pavedė jiems ir darbą parapijoje. Fundatoriaus pageidavimu bernardinai pamokslavo ir mokė maldų lietuvių kalba. XVIII a. vienuolyne veikė iškalbos mokykla vienuoliams, žinoma čia buvus ir bernardinų seminariją. Atsikėlę į Troškūnus Mažesnieji broliai greitai ėmėsi ir šviečiamosios veiklos tarp pasauliečių. Jų įkurta nedidelė pradžios mokykla bajorų vaikams su laiku išaugo į 6 klasių apskrities mokyklą (1797 m. joje mokė 9 bernardinai),1829 m. jai buvo pripažintas gimnazijos statusas. Prie mokyklos buvo botanikos sodas, kuriame puoselėta daug retų augalų rūšių, konventas didžiavosi viena didžiausių Lietuvos bernardinų provincijoje bibliotekų, mineralų kolekcija. Troškūnų bernardinų mokykla tapo vienu svarbiausių švietimo centrų Rytų Aukštaitijoje. Joje dirbo daug iškilių pedagogų (jų tarpe ir Simonas Grosas, parašęs žemaičiams skirtą lietuvių kalbos gramatiką), išugdžiusių nemažai XIX a. Lietuvos kultūros veikėjų. 1835 m. mokykla atimta iš bernardinų, paversta 5 klasių apskrities bajorų mokykla. 1840 m. mokyklą perkėlus į Panevėžį, Troškūnuose liko vienuolių išlaikoma parapinė mokykla. Senajame mokyklos pastate įrengta parapijos špitolė.

1864 m. vienuolynas uždarytas. Vienuolių turtas parduotas iš varžytinių, patys vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus, o parapija atiduota pasauliečiams kunigams.

Pranciškonų vienuoliai dar kartą sugrįžo į Troškūnus 1929 m. Jie aptarnavo parapiją, vadovavo katalikų organizacijoms. Vienuolyno patalpose vėl veikė pradžios mokykla. Vienuoliai pastatė parapijos namus su sale, įkūrė senelių ir invalidų prieglaudą. 1937 m. konventas panaikintas dėl vienuolių stokos (1936 m. jame buvo 3 tėvai, 4 broliai, 5 kandidatai). Vėliau bažnyčia vėl tapo parapine, vienuolyno pastatuose veikė įvairios valstybinės įstaigos.

Nors rekonstruoti ir apnaikinti, tačiau išliko vienuolyno korpusai, mokyklos pastatas. Po 1991 m. vienuolyno ansamblis restauruotas, jame įsikūrę erdvūs parapijos namai, klebonija.

Bažnyčia įdomi vėlyvojo baroko ir klasicizmo architektūros elementų junginiu. Jos interjero erdvinis sprendimas šiek tiek pakito 1894 m., kai didysis altorius buvo perkeltas arčiau galinės presbiterijos sienos ir tuo būdu panaikintas vienuolių choras, o 1908 m. remonto metu bažnyčios eksterjero architektūra įgavo istorizmo bruožų. Tačiau yra išsaugota daugybė autentiškų dekoro elementų. Verta atkreipti dėmesį į puošnų barokinį vargonų prospektą, taip pat altorius, kurių paveikslai atspindi pranciškoniškąją pamaldumo tradiciją. Dešiniajame transepto gale įrengtame altoriuje yra žmonių ypatingai gerbiamas Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės paveikslas, kurį greičiausiai atsivežė bernardinai XVII a. pabaigoje atvykdami į Troškūnus (atvaizdas primena Kauno bernardinų bažnyčioje buvusį Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu paveikslą); priešais jį, kitame transepto gale, yra Nukryžiuotojo altorius; transepto ir presbiterijos sankirtoje esantys altoriai (su XVIII a. paveikslais) skirti didžiųjų ordino šventųjų-šv. Antano Paduviečio ir šv. Pranciškaus garbei.

R. J.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys