pradžią vadas ienuolijos ienuolynai Lietuvoje ienuolynų muzika


Elgetaujantys ordinai

TROŠKŪNŲ BUVĘS BERNARDINŲ VIENUOLYNAS
ir   Švč. Trejybės bažnyčia

Vienuolynai Lietuvos žemėlapyje

 

Pranciškonų observantų veikla Troškūnuose prasidėjo 1696 m., dvarininkui, Inflantų pakamariui Vladislovui Sakalauskui su žmona Ona pasikvietus vienuolius, kuriuos jie apgyvendino nedideliame mūriniame vienuolyne. Vienuolių įsikūrimas paspartino viso miestelio aug221. Bernardinų vienuolynas ir bažnyčiaimą. Netrukus, 1698 m. pranciškonų observantų eksprovincijolui Antanui Bykovskiui aptarus su Sakalauskais fundacijos sąlygas, pradėta statyti medinė bažnyčia. 1700 m. oficialiai paskirtas pirmasis naujojo konvento gvardijonas tėvas Raimundas Markovskis. Atvykę bernardinai perėmė jau baigtą bažnyčią ir dar tebestatomą medinį vienuolyną. 1700 m. fundaciniu aktu vienuolyno išlaikymui fundatoriai skyrė žemės valdų, sodą ir daržus netoli vienuolyno, ūkinės veiklos privilegijų. XVIII a. vienuolyną keletą kartų nusiaubė gaisrai. 1770-1772 m. gvardijono tėvo Dominyko Dambrausko rūpesčiu rekonstruotas ir išplėstas vienuolynas, kurio trys vienaukščiai korpusai išsidėstė už bažnyčios aplink pusiau uždarą stačiakampį kiemelį. 1774-1788 m. parapijiečių bei geradarių suaukotomis lėšomis pagal architekto Martyno Knakfuso projektą pastatyta didinga mūrinė lotyniško kryžiaus plano bažnyčia, kuri mažai pakitusi išliko iki mūsų laikų. Su vienuolynu ji jungėsi dengta galerija. 1787 m. lapkričio 4 d. bažnyčia pašventinta, joje pradėtos pamaldos, nors interjero įrangos darbai dar nebuvo baigti. Dekoruojant interjerą dalyvavo žinomi meistrai iš Vilniaus. Vargonus dar 1789 m. įrengė garsus meistras Mikalojus Jansonas. Skulptorius ir architektas Karolis Jelskis 1798 m. sukūrė didįjį altorių, karnizus, kolonas ir kt. Baigta bažnyčia konsekruota 1803 m. rugpjūčio 2 d., Porciunkulės (Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios) šventės dieną. Porciunkulės ir šv. Antano atlaidai Troškūnų bažnyčioje visada švęsti iškilmingiausiai.

Kitų vienuolyno pastatų statyba taip pat tęsėsi iki XIX a. pradžios. 1788-1789 m. pastatyta mokykla (manoma, taip pat suprojektuota M. Knakfuso), 1800-1803 m. pagal archit. Pjetro de Rosio projektą sumūryta varpinė.

Troškūnų vienuolyne visuomet gyveno keliolika vienuolių. Nuo pat įsikūrimo Vilniaus vyskupas pavedė jiems ir darbą parapijoje. Fundatoriaus pageidavimu bernardinai pamokslavo ir mokė maldų lietuvių kalba. XVIII a. vienuolyne veikė iškalbos mokykla vienuoliams, žinoma čia buvus ir bernardinų seminariją. Atsikėlę į Troškūnus Mažesnieji broliai greitai ėmėsi ir šviečiamosios veiklos tarp pasauliečių. Jų įkurta nedidelė pradžios mokykla bajorų vaikams su laiku išaugo į 6 klasių apskrities mokyklą (1797 m. joje mokė 9 bernardinai),1829 m. jai buvo pripažintas gimnazijos statusas. Prie mokyklos buvo botanikos sodas, kuriame puoselėta daug retų augalų rūšių, konventas didžiavosi viena didžiausių Lietuvos bernardinų provincijoje bibliotekų, mineralų kolekcija. Troškūnų bernardinų mokykla tapo vienu svarbiausių švietimo centrų Rytų Aukštaitijoje. Joje dirbo daug iškilių pedagogų (jų tarpe ir Simonas Grosas, parašęs žemaičiams skirtą lietuvių kalbos gramatiką), išugdžiusių nemažai XIX a. Lietuvos kultūros veikėjų. 1835 m. mokykla atimta iš bernardinų, paversta 5 klasių apskrities bajorų mokykla. 1840 m. mokyklą perkėlus į Panevėžį, Troškūnuose liko vienuolių išlaikoma parapinė mokykla. Senajame mokyklos pastate įrengta parapijos špitolė.

1864 m. vienuolynas uždarytas. Vienuolių turtas parduotas iš varžytinių, patys vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus, o parapija atiduota pasauliečiams kunigams.

Pranciškonų vienuoliai dar kartą sugrįžo į Troškūnus 1929 m. Jie aptarnavo parapiją, vadovavo katalikų organizacijoms. Vienuolyno patalpose vėl veikė pradžios mokykla. Vienuoliai pastatė parapijos namus su sale, įkūrė senelių ir invalidų prieglaudą. 1937 m. konventas panaikintas dėl vienuolių stokos (1936 m. jame buvo 3 tėvai, 4 broliai, 5 kandidatai). Vėliau bažnyčia vėl tapo parapine, vienuolyno pastatuose veikė įvairios valstybinės įstaigos.

Nors rekonstruoti ir apnaikinti, tačiau išliko vienuolyno korpusai, mokyklos pastatas. Po 1991 m. vienuolyno ansamblis restauruotas, jame įsikūrę erdvūs parapijos namai, klebonija.

Bažnyčia įdomi vėlyvojo baroko ir klasicizmo architektūros elementų junginiu. Jos interjero erdvinis sprendimas šiek tiek pakito 1894 m., kai didysis altorius buvo perkeltas arčiau galinės presbiterijos sienos ir tuo būdu panaikintas vienuolių choras, o 1908 m. remonto metu bažnyčios eksterjero architektūra įgavo istorizmo bruožų. Tačiau yra išsaugota daugybė autentiškų dekoro elementų. Verta atkreipti dėmesį į puošnų barokinį vargonų prospektą, taip pat altorius, kurių paveikslai atspindi pranciškoniškąją pamaldumo tradiciją. Dešiniajame transepto gale įrengtame altoriuje yra žmonių ypatingai gerbiamas Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės paveikslas, kurį greičiausiai atsivežė bernardinai XVII a. pabaigoje atvykdami į Troškūnus (atvaizdas primena Kauno bernardinų bažnyčioje buvusį Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu paveikslą); priešais jį, kitame transepto gale, yra Nukryžiuotojo altorius; transepto ir presbiterijos sankirtoje esantys altoriai (su XVIII a. paveikslais) skirti didžiųjų ordino šventųjų-šv. Antano Paduviečio ir šv. Pranciškaus garbei.

R. J.

Elgetaujantys ordinaiAnykščių r., Troškūnai, Vytauto g. 1
Bažnyčia veikianti, tel. (251) 5 62 45

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys


© Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999.  Adresas ryšiams: Irena.Galvydyte@vda.lt
Svetainę tvarko Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras humanitarams

Tinklalapis atnaujintas
2000.06.06