pradžią vadas ienuolijos ienuolynai Lietuvoje ienuolynų muzika


Elgetaujantys ordinai

VILNIAUS BUVĘS BASŲJŲ KARMELITŲ VIENUOLYNAS
ir  Švč. Teresės bažnyčia

Vienuolynai Lietuvos žemėlapyje

 

Basieji karmelitai iš Liublino ir Krokuvos į Vilnių atvyko 1624 m. (1605 m. jau buvo funduotas vienuolynas Krokuvoje, 1610 m. - Liubline, 1613 m. - Lvove, 1618 m. Poznanėje, 1620 m. - Pšemysle). Vilniaus vienuolynas iki 1733 m. priklausė 1617 m. įsikūrusiai lenkiškajai basųjų karmelitų provincijai su centru Krokuvoje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje atsiradus daugiau konventų,  1734 m. įkurta  Lietuvos provincija su centru Vilniuje, 237. Šv. Teresės bažnyčios galinis fasadas 1773 m. į -  Lietuvos vikariatas.

Vienas svarbiausių basųjų karmelitų misijinių tikslų LDK žemėse buvo bažnytinės unijos palaikymas, tai grindė ir vienuolijos konventų fundavimą daugiausia rytinėse Lietuvos žemėse - Antalieptėje, Glubokoje, Gardine. Labiausiai nutolusi į vakarus basųjų karmelitų fundacija - Kauno rezidencija.

Kaip ir kitus XVII a. basųjų karmelitų konventus Vilniaus konventą rėmė tokie iškilūs didikai ir dvasininkijos atstovai, kaip Vilniaus vaivada Leonas Sapiega, Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius, karališkasis sekretorius, LDK pakancleris ir vyriausiasis iždininkas Steponas Pacas. Vienas pirmųjų vienuolyno fundatorių ir steigėjų - miesto magistrato narys, uoliai rėmęs ir unitų vienuolynus, Ignotas Dubovičius. Jis parinko bažnyčiai ir vienuolynui vietą ir supirko už 5000 florenų šešis namus steigiamam konventui. Vėliau Ignotas Dubovičius ne kartą papildė vienuolyno fundacinį turtą naujais pastatais bei pinigine parama. Basųjų karmelitų fundacija Vilniuje taip pat rūpinosi ir ją rėmė Vilniaus vaivada Leonas Sapiega.

Vienuolynas ir pirmoji nedidelė, medinė Šv. Teresės bažnytėlė pradėjo veikti 1672 m. Vėliau Steponas Pacas su savo žmona Ona Marcybele iš Rudaminų giminės, fundavo vienuolynui naują - mūrinę bažnyčią, kuri 1633 - 1654 m. buvo pastatyta senosios vietoje. Vienuolyno pastatai išsidėstė prie miesto gynybinės sienos, trijų kvartalų teritorijoje. Architektūros ansamblis yra netaisyklingos, pritaikytos prie gynybinės sienos konfigūracijos, su vienu uždaru kiemu claustrum ir nuo vienuolyno bei bažnyčios iki miesto sienos plytinčiu sodu - daržu. Mūrytas iš plytų, trijų aukštų su rūsiais vienuolynas ant fundacinių ir įsigytų mūrinių bei medinių namų formavosi keliais etapais. Pagrindiniai mūrai išaugo nuo 1650 iki 1655 m., tolesnes statybas nutraukė Maskvos karas. Antruoju etapu, 1667 - 1672 m. buvo statoma daugiausia pietinė vienuolyno dalis. 1699 - 1707 m. vienuolynas restauruotas, uždengti nauji stogai, po 1764 m. prie rytinės Aušros vartų sienos pristatyta zakristija. Vidinis pastatų suplanavimas buvo keistas po 1844 m. uždarius vienuolyną.

Šiaurinėje vienuolyno dalyje prie vartų buvo įrengtos priimamojo ir pokalbių patalpos, svečių kambariai, kanceliarija ir rekreacijos salė su Brolių koplyčia bei vienuolių dirbtuve. Pietinėje dalyje buvo refektorius, virš jo antrame aukšte - biblioteka. Greta refektoriaus buvo oratorija, o už jos - virtuvė ir kitos ūkinės patalpos. Po virtuve ir refektoriumi įrengti rūsiai, aludė. Pietinį vienuolyno fasadą puošė saulės laikrodis.

Bažnyčia stovi priešais mūro siena juosiamus vienuolyno statinius, kaip ir Varšuvos, Krokuvos, Poznanės basųjų karmelitų vienuolynų architektūros ansambliuose, presbiterine dalimi (zakristija ir virš jos esančia vienuolių choro patalpa) tiesiogiai jungdamasi su vienuolynu. Manoma, kad Šv. Teresės bažnyčia, kaip ir kitos ankstyvosios basųjų karmelitų bažnyčios, statyta pagal pavyzdinį provincijai patvirtintą planą, kūrybiškai pritaikytą karališkojo italų architekto Constante Tencalla ir statytojo Ulricho. Šv. Teresės bažnyčios plano struktūra artima pirmosioms šios vienuolijos bažnyčioms Romoje - S. Maria della Scala ir S.Maria della Vitoria. Kaip ir pastarosios, Šv. Teresės bažnyčia pastatyta pagal šiek tiek modifikuotą Romos Il Gesu bažnyčios modelį. Tai monumentalus, dominuojantis aplinkoje pastatas. Vidaus erdvė suskirstyta į tris navas, arkinių nišų skaidomas į pereinamas koplyčias. Virš presbiterijos skliautas pereina į akliną ir žemą kupolą, būdingą basųjų karmelitų bažnytinei architektūrai.

Bažnyčios fasadas panašus į Il Gesu, tačiau lakoniškesnis ir grakštesnių proporcijų, ne penkių, o trijų ašių. Fasadą skaido plokšti piliastrai, centrinėje fasado dalyje įkomponuotas juodo marmuro portalas ir pilko švediško smiltainio lenktu portiku apipavidalintas langas, timpane išdidžiai driekiasi Pacų herbas, jo lanksčių linijų piešinys pakartotas tampriai susisukusių voliutų plastika. Šv. Teresės bažnyčios fasado sodri ir sklandi architektonika dvelkia rimtimi, prabanga, didingumu ir triumfu.238. Bažnyčios interjeras. Vaizdas į didįjį altorių

Po 1760 m. gaisro, nusiaubusio bažnyčios interjerą, rekonstruotas stogas, pastatyta nedidelė varpinė, iš naujo sumūryti altoriai. Autentiškų XVII a. stiuko dekoro elementų yra išlikę ties presbiterija, skliautų arkose ir prieškupolinėse burėse. Virš koplyčių buvusios pertrauktos emporos buvo užmūrytos, taip sudarant lygias sienų plokštumas tapybai.

Kas žinoma apie meno kūrinius, buvusius bažnyčioje iki gaisro? Šaltiniuose minimas stebuklais garsėjęs krucifiksas, „Kristaus prie stulpo” paveikslas, kuris, anot legendos, priklausęs šv. Kazimierui. Bažnyčioje buvęs Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslas, kuriam galbūt jau prie pirmosios medinės Šv. Teresės bažnytėlės buvo pastatyta koplyčia ir 1654 m. tėvo Lauryno parūpintas puošnus aptaisas. Šoniniuose presbiterinės dalies altoriuose yra du XVII - XVIII a. paveikslai - „Švč. Mergelės Marija Škaplierinė” ir „Šv. Šeima”; manoma, kad šie kūriniai buvę bažnyčioje ir iki gaisro, tik nežinia, ar Švč.Mergelės Marijos paveikslas yra tas pats malonėmis garsėjęs, ar vėlesnė jo kopija.

Šiandieniniame bažnyčios interjere išlikęs XVIII a. antrosios pusės altorių ansamblis,dekoruotas didingomis architektūros bei skulptūros kompozicijomis. Menškumu išsiskiria didysis altorius ir sakykla. Basųjų karmelitų dvasingumo paminklu galima laikyti 1760 - 1764 m. vilniečio tapytojo Motiejaus Sluščianskio sukurtas freskas pagal A. van Westerhouto grafinius pirmavaizdžius, puošiančius Romos basųjų karmelitų aplinkoje XVIII a. (tikslios datos nėra) sukurtą knygą (graviūrų rinkinį) „Vita Effigiata della Serafica Virgine S. Teresa Fondatrice dell Ordine carmelitano Scalzo...” („Pavaizduotas Serafiškosios Šv. Mergelės Teresės, Basųjų karmelitų ordino įkūrėjos, gyvenimas...”). Pagrindinės navos skliautuose ir sienose vaizduojamos šv. Teresės gyvenimo scenos, šoninių koplytėlių skliautuose nutapytos emblemos, kurios kartu su „siužetinėmis” skliautų ir sienų kompozicijomis sudaro vientisą ikonografinę programą. Freskos ne kartą atnaujintos, vietomis pertapytos.

Didžiojo altoriaus pirmąjį tarpsnį puošia Simono Čechavičiaus XVIII a. pabaigoje tapytas paveikslas „Šv. Teresės ekstazė”, antrame tarpsnyje XIX a. Kanuto Rusecko paveikslas „Švč. Mergelė Marija su kūdikiu ir Šv. Kazimieras”. Bažnyčioje yra ir daugiau šio menininko sukurtų darbų.

Vertingas 1783 m. pastatytoje Pociejų koplyčioje esantis XVIII a. krucifiksas. Ši skulptūra į Šv. Teresės bažnyčią atgabenta iš Liublino basųjų karmelitų Švč. Marijos Škaplierinės vienuolyno refektoriaus 1764 m. vietoje sudegusios „Nukryžiuotojo Jėzaus” statulos. Iki 1783 m. Pociejų giminės funduotos koplyčios vietoje prie navos buvo Nukryžiuotojo Viešpaties Jėzaus vardo koplyčia, matyt, specialiai skirta malonėmis garsėjančiam krucifiksui.

1668 m. miesto magistratas atidavė karmelitų globai Dievo Motinos paveikslą, leisdamas ant miesto Aušros vartų pasistatyti ir koplyčią. Nuo to laiko Šv. Teresės vienuolynas glaudžiai susisiejo su Aušros vartų Švč. Marijos Gailestingumo Motinos paveikslu, jo kulto pradžia ir istorija. 1671 - 1672 m. buvo pastatyta medinė Aušros vartų koplyčia.

Basieji karmelitai Aušros vartų Švč. Marijos Gailestingumo Motinos paveikslą ėmė garsinti jau nuo XVII a. Paveikslo kulto iniciatorius - tėvas Šv. Dvasios Karolis (Pranciškus Kelčevskis), buvęs Vilniaus basųjų karmelitų konvento pamokslininkas ir nuodėmklausis. Jis pradėjo organizuoti pirmosios medinės Aušros vartų koplyčios statybas, rūpindavosi, „kad kasdien būtų giedamos pamaldžios giesmės prieš tą Stebuklingą Dievo Motinos paveikslą”. Jo iniciatyva 1671 - 1672 m. pastatyta koplyčia sudegė 1711 m., 1712 - 1715 m. pastatyta nauja mūrinė koplyčia, interjero stiuko dekoras sukurtas 1785 - 1787 m., 1786 m. pabaigtas altorius, 1799 m. papuoštas Vilniaus auksakalio Ignoto Skinderskio sukurtu antepediumi.

1754 m. archyviniai šaltiniai nurodo, kad antrąją lapkričio savaitę Aušros vartuose buvo švenčiama Dievo Motinos Globos šventė. Ilgainiui paveikslo kultą taip uoliai platinusius Vilniaus basuosius karmelitus imta vadinti „Aušros vartų karmelitais”. Paveikslas sukurtas XVII a. pradžioje ant medžio lentų pagal flamandų italianisto Martino de Vos piešinį. Priklauso Deesis ikonografiniam tipui, kuris dažniausiai sudaro diptichą su Kristumi - Pasaulio Išganytoju. Aušros vartų Marijos įvaizdis jungia Mater Dolorosa (Sopulingosios) ir Mater Misericordia (Gailestingosios) koncepcijas, siejamas su Immaculata ikonografiniu tipu. Paveikslą dengiantis aptaisas kurtas trimis etapais: XVII a. pabaigoje (pirmosios juostos), XVIII a. pirmajame trečdalyje ir XIX a.

1927 m. liepos 2 d. paveikslas vainikuotas popiežinėmis karūnomis, jam suteiktas Švč. Gailestingumo Motinos titulas.

1703 - 1723 m. vienuolyne veikė noviciatas, o vėliau - filosofijos studijos. Vilniaus basieji karmelitai gamino visame mieste garsėjusį alų ir liejo žvakes. XIX a. šaltiniai liudija, kad vienuolynas kasmet išlaikydavo septynis pasauliečius medicinos studentus, globodavo po penkis senelius ir keturis našlaičius. Prie bažnyčios veikė brolijos: fundacinio turto neturėjusi Švč. Mergelės Škaplierinės ir 1669 05 21 d. popiežiaus Klemenso IX privilegija įteisinta Šv. Juozapo brolija. 1844 m. vienuolynas uždarytas, nuo 1935 m. iki karo vienuoliai čia dar buvo sugrįžę ir aptarnavo didelę parapiją, kuriai 1939 m. priklausė 13 619 parapijiečių.

T. R.

Elgetaujantys ordinaiAušros vartų g. 12
Bažnyčia veikianti, tel. (22) 22 35 13

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys


© Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999.  Adresas ryšiams: Irena.Galvydyte@vda.lt
Svetainę tvarko Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras humanitarams

Tinklalapis atnaujintas
2000.05.19