Ilga Kalvarijų gatvė veda į šiaurinį miesto pakraštį, kur vaizdingoje kalvotoje vietovėje įsikūrusi Jeruzalė kadaise priemiestis, taip pramintas dėl jame įkurto garsaus, minias maldininkų sutraukdavusio Kryžiaus kelio, kurį įkūrė Vilniaus vyskupas Jurgis Belazaras. Atsidėkodamas Dievui už krašto išvadavimą iš maskvėnų, 1661 m. vyskupas užrašė 7 valakus žemės savo Verkių valdose Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno dominikonams ir pavedė jiems medinės bažnyčios bei Kryžiaus kelio stočių statybą. Vyskupo J. Belazaro rūpesčiu sudaryta komisija parinko, apmatavo vietą. 1662 m. pradėti darbai truko iki 1669 m. ir baigti jau valdant vyskupui Aleksandrui Sapiegai. Miškingame ir kalvotame reljefe tarp Trinapolio, Baltupio ir Jeruzalės medinės 35 koplyčios buvo išdėstytos siekiant tiksliai pakartoti Kristaus nueitą kelią Jeruzalėje: koplyčios ar jų grupės, parinkus tinkamiausią vietą, buvo išdėstomos pagal Jeruzalės miesto planą, stengiantis išlaikyti netgi tiksliai tokius pačius atstumus. Tuo metu vienuolyno greičiausiai dar nebuvo, o Vilniaus Šv. Dvasios konvento vienuoliai tik aptarnaudavo Kalvarijas. Vesti maldininkus Kryžiaus keliu iš pradžių buvo leista tik Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dieną. Tačiau netrukus ansamblis sudegė. Jo atstatymo darbus vyskupijos administratorius Mikalojus Steponas Pacas patikėjo iš Varšuvos atsikviestiems dominikonams observantams, priklausiusiems Šv. Liudviko Bertrano kongregacijai, kurie vienuolyną perėmė 1675 m. Vyskupo Kazimiero Bžostovskio remiami bertranistai iki 1700 m. atstatė bažnyčią, 1701 m. prie jos įkurta parapija (jos globėju pasirinktas šv. Jackus), XVIII a. pradžioje pastatytas naujas vienuolynas. XVII a. pab. - XVIII a. pr. jau statytos ir mūrinės koplyčios. 1755 m. vyskupas Mykolas Jonas Zenkavičius bažnyčią grąžino Vilniaus Šv. Dvasios konvento dominikonams, o šie, vadovaujami prepozito Fausto Bočkovskio, ėmėsi statydinti naują bažnyčią ir plėsti vienuolyną. Didžiausi naujosios šventovės fundatoriai buvo Oršos iždininkas Mykolas Piotrovskis ir jo žmona Kristina. 1772 m. nauja bažnyčia baigta mūryti ir tais pačiais metais per Sekmines Šv. Kryžiaus bažnyčią ir 20 mūrinių koplyčių pašventino Vilniaus vyskupas Tomas Zenkavičius. 1793 m. vienuolyno viršininko tėvo Dominyko Daunoravičiaus rūpesčiu vienuolynas išplėstas: prie bažnyčios primūryta zakristija, vienuolyno rytinėje dalyje naujas refektorius. XVIII a. bėgyje sumūrytos barokinės koplyčios, pastatytas tiltas per Cedrono upelį, aštuoneri mediniai ir mūriniai vartai.

1812 m. vienuolynas degė, žuvo turtinga mokslinė biblioteka, archyvas, apgadinta pastatų architektūra. Atstatymo darbams 1817 m. vadovavo prepozitas tėvas Motiejus Magnuševskis. Jo viršininkavimo laikais vienuolynas visiškai atstatytas.

XVIII a. pab. XIX a. pr. Vilniaus Kalvarijų vienuolyne gyveno keletas žymių dominikonų prepozitas, filosofijos profesorius Dominykas Daunoravičius, išleidęs teologinio turinio raštų; prepozitas Faustas Ciecerskis, 1794 m. sukilimo rengėjas ir dalyvis; pamokslininkas ir fizikas Aloyzas Koženevskis; žymus pamokslininkas Jokūbas Falkovskis.

1850 m. vienuolynas caro valdžios uždarytas, bažnyčia virto parapine. XX a. bažnyčia kelis kartus restauruota. Apie 1922 m. šalia klebonijos vienuolyno pastate buvo įsikūręs Angelų seserų kongregacijos noviciatas, buvusiame refektoriuje įrengta koplyčia. Tarybiniais metais vienuolyno pastatuose įrengti butai ir klebonija, veikė helmintologijos centras. Grąžinus pastatus bažnyčiai, iki 1995 m. vasaros vienuolyne buvo įsikūrusi Aušros vartų Marijos ir šv. Teresėlės bendruomenė. Dabar restauruotame vienuolyne yra klebonija, parapijos salės. 

 Didžiausia žala ansambliui padaryta 1962 m., kai susprogdinta 31 koplyčia. Tačiau koplyčių stovėjimo vietos žmonių buvo pažymėtos ir Kalvarijų lankymo tradicija nebuvo nutrūkusi (1990 m. koplyčias pradėta atstatinėti. 2000 m. pašventintos 7 atstatytos koplyčios). Daugiausia žmonių į Kalvarijas suplūsta per Sekmines, nes pirmąjį sekmadienį po Kristaus dangun žengimo šventės iškilmingai minima bažnyčios konsekravimo diena. Kasmet nuo gegužės mėn. pirmojo sekmadienio (Šv. Kryžiaus atradimo šventės) iki rugsėjo mėn. 14 d. (Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventės) organizuojamas Kalvarijų lankymas. Tačiau verta čia apsilankyti ir kitu metu, kuomet galima laisviau apžiūrėti vertingą vėlyvojo baroko architektūros ir meno paminklą.

Važiuojant ar einant nuo miesto link Kalvarijų, pirmiausia iškyla grakštūs, dinamiški, aukščiausioje vietoje pastatytos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios bokštai. Tačiau einant Kryžiaus keliu bažnyčia pasiekiama vėliausiai kelio gale. Lipant prie bažnyčios didžiaisiais laiptais galima stabtelėti pačiame viršuje, kur kapinaitėse (nuo laiptų dešinėje) pastatytas bendras paminklas čia palaidotiems dominikonams. Jaukus ir vientisas bažnyčios interjeras: skliautus puošianti tapyba, pasakojanti Šv. Kryžiaus atradimo ir išaukštinimo istoriją, dominikonišką ikonografiją išsaugoję altoriai, atspindintys šiai vienuolijai būdingą pamaldumą kenčiančiam Jėzui ir Jo Motinai. Bene seniausias išlikęs paveikslas XVII a. sukurtas Švč. Mergelės Marijos Rožančinės atvaizdas kabo presbiterijos dešiniojo altoriaus antrame tarpsnyje. Kairiojoje koplyčioje įrengtas Šv. Jackaus altorius primena dominikonų parapijos laikus. Abipus vargonų pakabinti visafigūriai Piotrovskių portretai liudija jų nuopelnus bažnyčiai. Verta užsukti ir į zakristiją: įdomus jos stiuko reljefų dekoras, kurį sudaro religiniai simboliai bei popiežiaus Klemenso XIV atvaizdas, turbūt neturintis analogų Lietuvoje. Zakristijoje saugomas ir pirmojo vienuolyno fundatoriaus vyskupo J. Belazaro portretas.

R. J.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys