Karai ir neramumai mieste neaplenkė ir Lukiškių konvento statinių. XVII a. II-oje pusėje jie, būdami mediniai, net kelis kartus degė (1655 ir 1684 m.), todėl 1690 m. pradėta statyti toje vietoje mūrinė bažnyčia. Jos statyba užtruko iki 1727 m. Šių darbų iniciatoriumi buvo Vilniaus dominikonų prioras kun. Gnoinskis, surinkęs lėšas ir paruošęs statybines medžiagas. Bažnyčia statyta keliais etapais. Pirmiausia iškilo neaukšta nava su dviem žemais bokštais. Vėliau prišlieta presbiterija su pusapskrite apside, o nava paaukštinta. 1718 m. dominikonas J. Daukševičius sumūrijo frontoną. Tuo darbai dar nesibaigė. 1727-1737 metais pagal architekto Abrahamo Antuano Genu projektą užstatyti trečias ir ketvirtas bokštų tarpsniai. Bokštuose pakabinti trys varpai su įrašytais metais - 1711, 1738 ir 1739. Varpai turėjo vardus - Jokūbas, Dominykas, Pilypas. Po pietiniu bokštu įrengta Šv. Jackaus koplyčia, garsėjusi meniškų formų altoriumi ir kryžminiuose skliautuose nutapytomis kompozicijomis, vaizduojančiomis šv. Jackaus gyvenimą.

Taip pat palaipsniui vyko ir bažnyčios vidaus įrengimas. 1743-1744 metais dekoruotos interjero sienos, pastatyta vargonų choro tribūna. Šiek tiek vėliau, 1753 m. vargonų meistras Gerardas Celė padarė vargonų pozityvą. Architektas dekoratorius Joakimas Herdegenas ir skulptorius Juozapas Hedelis 1763-1766 metais sukūrė altorių ansamblį, kuriam specialiai buvo užsakyta nutapyti naujus paveikslus ir išdrožti puošnius paauksuotus rėmus. Žinoma, kad šoniniams altoriams du paveikslus sukūrė 1752-1781 m. Vilniuje dirbęs tapytojas Ignotas Eggenfelderis (Ekkenfelder). Navos centre, priešais sakyklą, greičiausiai pietinėje bažnyčios sienoje, pakabintas Lukiškių dominikonų fundatoriaus Jurgio Liutauro Chreptavičiaus (1586-1650) portretas. Į didįjį altorių įkeltas senas, stebuklais pagarsėjęs,  ant medžio tapytas Gailestingosios Dievo Motinos atvaizdas. Jį iš Rusijos apie 1649 m. parsivežė Lietuvos artilerijos generolas ir Lazdijų seniūnas Motiejus Korvinas-Gosievskis. Iš pradžių paveikslas kartu su kitu Dievo Motinos atvaizdu buvo laikomas namų koplyčioje Demblių dvare, netoli Seinų. Iš ten abu buvo perkelti į Seinų dominikonų bažnyčią. 1684 metais minėto konvento prioras Gailestingosios Dievo Motinos atvaizdą, dengtą sidabro aptaisais, padovanojo Lukiškių dominikonams, o antrąjį paveikslą - Trakuose įsteigtam Šv. Arkangelo Mykolo vienuolynui. Stebuklingasis paveikslas Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje 1894 metais kun. J. Kurčevskio lėšomis buvo papuoštas įvairiais brangiais akmenimis. 1948 metais bažnyčią uždarius ir čia įrengus vaisių-daržovių, o vėliaus Operos ir baleto teatro sandėlį, paveikslas dingo.Tik 1998 m. paaiškėjo, kad jis pusę šimtmečio buvo saugomas Vilniaus Šv.Rapolo bažnyčioje, iš kurios, atsikūrę domininkonai prie Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios savo šventenybę susigrąžino.

1713-1739 metais prie bažnyčios pristatyti mūriniai vienuolyno namai. Jie buvo dviaukščiai, „L” raidės formos plano, o XVIII a. pabaigoje pristačius dar vieną korpusą, įgavo formą „Z”. Vienuolyne buvo vienoje koridoriaus pusėje išdėstytų 10 celių. Prie vienuolyno veikė mokykla, kurioje dėstė patys tėvai dominikonai. Lukiškių konvento narių priežiūroje buvo dvejos kapinės: prie bažnyčios, šventoriuje ir parapinės, oficialiai gyvavusios iki 1865 m. Šventorius su kapinėmis buvo aptvertas mūrine tvora. Parapinėse, neaptvertose kapinėse būdavo laidojami mirusieji vienuolyno ligoninėje. Pastaroji gydymo įstaiga savo istoriją pradeda XVIII a. 3-iame dešimtmetyje, kai 1723 m. Ašmenos žemės raštininkas Steponas Sliznia prie konvento fundavo špitolę ir užrašė 4000 auksinų dvylikos beturčių išlaikymui. Špitolė sudegė per 1765 m. Lukiškių priemiesčio gaisrą, bet dominikonai ją atstatė ir išlaikė iki XIX a. pradžios (1809 m.). Atskiras špitolės išlaikymas nebeteko prasmės, kai 1798 m. rusų valdžia perdavė Lukiškių dominikonų vienuolyną Ligoninių komisijos žinion ir visos Vilniaus špitolės, išskyrus bonifratrų ir gailestingųjų šv. Vincento seserų Savičiaus gatvėje, buvo uždarytos, o jų kapitalai pervesti 1808 m. naujai įsteigtai Šv. Jokūbo ligoninei, tapusiai pirmąja pasaulietine ligonine Vilniuje. Ji įsikūrė vienuolyno pastatuose. Nuo 1809 m. iki 1867 m. ligonius prižiūrėjo vienuolės šaritės (gailestingosios šv. Vincento seserys), o dominikonai rūpinosi sielovada. Jiems paliktos arčiausiai bažnyčios prisiglaudusios patalpos. Čia gyveno iki vienuolyno panaikinimo 1844 metais. Vienuolius iškeldinus, bažnyčia ir prie jos buvusios patalpos perėjo parapijos žinion. Šv. Jokūbo ligoninėje 1863 m. paskutines savo gyvenimo dienas praleido įkalintas vienas iš sukilimo vadų Z. Sierakauskas.

Lukiškių šv. Jokūbo parapijai priklausė Šv. Jackaus koplytėlė Basanavičiaus gatvėje. Kaip liudija padarytas įrašas, šis paminklas pastatytas 1403 m. dominikono šv. Jackaus, apaštalavusio Lietuvoje XIII a. viduryje, garbei. Lukiškių dominikonai 1762 m. paminklą atnaujino, pastatė medinę šv. Jackų vaizduojančią skulptūrą ir įtaisė marmurinę lentą su įrašu. Sunykusi koplytėlė kultūros veikėjo Jono Kazimiero Vilčinskio ir kitų vilniečių lėšomis 1843 m. atstatyta. 1901 m. restauruota: viršuje užkelta nauja šv. Jackaus skulptūra (aut. B. Balzukevičius), o senoji pargabenta į Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, pastatyta to paties šventojo vardo koplyčioje.

1992 m. bažnyčią grąžinus tikintiesiems, po metų vienuolyne apsigyveno atsikūrę dominikonai. Čia įsteigtas generalinio vikariato, jungiančio Baltarusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos dominikonus, centras. Tėvai aptarnauja Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, vienas jų yra Šv. Jokūbo ligoninės kapelionas (ligonių globa šiuo metu užsiima Dievo Apvaizdos Mažosios seserys, kurios įsikūrė Vilniuje Vasario 16-osios g. 10). 1996 m. dominikonai pradėjo leisti žurnalą „Septyni”. 1998 m. duomenimis iš viso kongregacijoje (Lietuvoje) 9 nariai: amžinųjų įžadų ­ 8, laikinųjų ­ 1. Nuo 1948 m. neveikusi ir interjere labai sunykusi bažnyčia 1992 m. imta restauruoti. Didįjį altorių atnaujino Č. Bareika ir A. Žemaitis, skulptūras ­ K. Norkūnas. Po restauracijos į šį interjero akcentą sugrįžo garsaus tapytojo P.Smuglevičiaus drobė "Šventieji apaštalai Jokūbas ir Pilypas." Atlikti istoriniai menotyriniai tyrimai padėjo nustatyti, kad dalis altorinių paveikslų („Šv. Tomas Akvinietis”, „Šv. Dominykas”, „Šv. Juozapas”, „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu”, „Šv. arkangelas Mykolas”, „Šv. Jokūbas”, „Šv. Kotryna Sienietė”) po 1948 m. uždarymo pateko į Žvėryno Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, o fundatoriaus portretas papildė Nacionalinės paveikslų galerijos ekspoziciją. Pastaruoju metu rekonstruotus šoninius altorius kol kas puošia naujai sukurti dominikonų garbinamų šventųjų atvaizdai. Reikia pridurti, kad tėvai įvairiais būdais palaiko ryšius su visuomene. Bendradarbiaudami su Muzikos akademija, Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje rengia klasikinės ir bažnytinės muzikos koncertus.

D. K.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys