Pranciškonai observantai, vadinami bernardinais, į Vilnių su misijomis atkeliavo dar prieš konvento įkūrimą, šv. Jono Kapistrano-vieno iš žymiausių šv. Bernardino pasekėjų ir ordino reformos įgyvendintojų-lankymosi Krokuvoje metu (1453-1454 metais). Konventą fundavo ordinui palankus Lietuvos valdovas Kazimieras Jogailaitis, siekdamas išnaudoti šią vienuoliją misijoms Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ypač jos rytinėse teritorijose. Fundacinis dokumentas išduotas 1469 m. lapkričio 30 d., bet patys vienuoliai į Vilnių turėjo atvykti anksčiau, bent jau 1468 m. Pirmoji jų bažnyčia buvo greičiausiai medinė, šv. Bernardino Sieniečio titulo (sudegė 1475 m.). Šiuo pirmuoju konvento gyvavimo laikotarpiu vienuolyno raidai daug nusipelnė provincijos vikaras Marijonas iš Jeziorko, kuris savo dažnų kelionių į Romą metu išrūpino iš popiežių Siksto IV ir Inocento VIII privilegijas bernardinų „Rytų misijoms”, t.y. bernardinai gavo teisę neatsižvelgiant į parapijos dvasininkus priimti į katalikybę perėjusius stačiatikius ir teikti jiems sakramentus. Nuo 1487 m. iki mirties (1491 m.) tėvas Marijonas gyveno Vilniuje ir vadovavo Vilniaus konvento bernardinų vykdomoms misijoms. Jo veikla padėjo pagrindą vėlesniam ordino išplitimui rytinėse LDK žemėse. Dar Marijonui iš Jeziorko esant gyvam, o gal ir jo iniciatyva, apie 1490 m. bernardinai pasistatė naują mūrinę bažnyčią ir vienuolyną. Tai buvo gotikiniai pastatai, bet apie jų vaizdą žinių beveik nėra, nes jau 1500 m. dėl konstrukcinių klaidų ėmusi griūti bažnyčia (o taip pat didelė vienuolyno dalis) išardyta. Vienuolyno kronikoje minima, kad iš XV a. pabaigoje statytų Dievo namų teliko sveika zakristija (ir dabar žavinti puošniu krištoliniu skliautu) ir presbiterinė dalis, t. y. vienuolių choras. Apie 1506 m. ar net kiek anksčiau bažnyčią pradėta statyti iš naujo. Manoma, kad ją statydino (bent pradiniame darbų etape) architektas iš Gdansko Mykolas Enkingeris. Statybą finansavo Mikalojus Radvila (m. 1522 m.), S. Sendzivojevičius iš Kauno, turtingi miestiečiai. Iš vienuolyno pusės statyba ypatingai rūpinosi gvardijonas Jonas iš Komorovo, vėliau, beje, pagarsėjęs kaip pirmosios Lenkijos ir Lietuvos pranciškonų observantų kronikos autorius. Jo buvimo Vilniuje metu (1511-1515 metais) baigti pagrindiniai statybos darbai. Drauge su bažnyčia XVI a. pradžioje pastatyti trys dviaukščiai vienuolyno korpusai, supantys uždarą stačiakampį kiemą. Abiejuose aukštuose į kiemą buvo atgręžti koridoriai, prie kurių išdėstytos celės, gvardijono celė, lobynas, biblioteka, svečių kambariai, pietryčių kampe-erdvus refektorius. Bažnyčios vidaus dekoravimas tęsėsi iki 1520 m. Atstatyta šventykla konsekruota Šv. Pranciškaus Asyžiečio titulu. Kol statyta nauja bažnyčia, pamaldos vyko Šv. Onos bažnyčioje, pastatytoje netoliese 1495-1500 metais ir vadintoje koplyčia arba mažąja bernardinų bažnyčia. 1501 m. popiežius Aleksandras VI jai suteikė atlaidus. Bažnyčia buvo pavaldi vienuolynui, tačiau ja naudojosi ir rūpinosi taip pat vokiečių ir kitų svetimtaučių katalikų Šv. Martyno brolija. Vienuolyno statybą tęsė po Jono iš Komorovo Vilniaus konvento gvardijonu tapęs Gotardas iš Siemiacino (1530 m. jis tapo ir pirmuoju atskiros Lietuvos bernardinų provincijos provincijolu). Atstatytas ansamblis XVI a. pradžioje Vilniuje išsiskyrė didumu ir puošnumu.

Bažnyčias bei vienuolyną smarkiai nuniokojo 1560 ir 1564 m. gaisrai: sudegė visa vidaus įranga, o skliautai grėsė įgriūti. Didžiosios bažnyčios atstatymo darbai prasidėjo tik apie 1577 m. kustodu esant Leonardui iš Sieradzio (jo indėlį į šventovės remontą iki dabar liudija įrašas virš triumfo arkos). Konvento atstatymo darbus rėmė LDK kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras, Mikalojus Kristupas Radvila ir Vilniaus miestiečiai. Šv. Onos bažnyčia po 1564 m. gaisro atstatyta Lvovo arkivyskupo D. Solikovskio ir Radvilų lėšomis. 1581 m. ji pašventinta ir nors vėliau ne kartą remontuota, jos išorė nuo XVI a. pabaigos beveik nebesikeitė. 1580 m. baigti pagrindiniai didžiosios bažnyčios atstatymo darbai, pastatyti laikini altoriai, bet interjero dekoravimas tęsėsi ilgai, iki XVII a. vidurio. Tuo laiku pastatytos šoninės koplyčios: Šv. Florijono, Šv. Mykolo, taip pat Kristaus kalėjimo koplyčia (1645-1647 metais) šventoriuje, bažnyčioje įrengti pastovūs altoriai. Daugumos jų titulai atspindi ypatingą bernardinų pamaldumą kenčiančiam Kristui (Nuėmimo nuo kryžiaus, Nuplakto Jėzaus, Nukryžiuotojo) bei Švč. Mergelei Marijai (Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai, Čenstachavos Dievo Motinos, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, Gailestingumo Motinos), kiti buvo skirti ordino šventųjų ar fundatorių dangiškųjų globėjų garbei. Didysis altorius su skulptūriniu Nukryžiuotojo atvaizdu, pastatytas 1614 m. tuometinio provincijolo Kristupo Scipio Campo (1611-1614) rūpesčiu, Vilniaus vaivados ir LDK etmono Jono Karolio Chodkevičiaus bei jo žmonos Sofijos Mieleckaitės lėšomis, išsiskyrė puošnumu ir turtingumu, o Jeronimo Chodkevičiaus funduotiems vargonams neprilygo joks instrumentas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Tačiau visas vienuolyno kompleksas buvo dar kartą nusiaubtas Maskvos armijos per 1655-1661 m. karą. Jam pasibaigus, remonto darbai vyko iki 1677 m.-tų metų gegužės 30 d. konvento bažnyčia dar kartą konsekruota, šį kartą dvigubu Šventųjų Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardino Sieniečio titulu. Konsekruoti ir naujai pastatyti altoriai, skirti ordino šventųjų (šv. Pranciškaus, šv. Bernardino, šv. Didako, šv. Antano), Švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus Kristaus garbei. Remontų metu plėstas ir rekonstruotas vienuolynas. 1613 m. šiaurinės galerijos tąsoje sumūrytas praėjimas, sujungęs vienuolyną su Šv. Onos bažnyčia. XVII a. 3-ame dešimtmetyje pastačius Šv. Mykolo bažnyčią ir bernardinių vienuolyną, susiformavo netaisyklinga šventoriaus aikštė. Rytinėje jos pusėje stovėjo Šv. Onos, Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios bei Kristaus laiptų koplyčia (funduota 1617 m. Lydos arklininko ir jo žmonos J. ir M. Mitkevičių), pietinėje-mūro tvora ir Šv. Mykolo bažnyčia. Šiaurinė aikštės pusė buvo mažai apstatyta - čia stovėjo tik nedidelė koplyčia, aukšta tvora skyrė šventoriaus teritoriją nuo uždaro, taisyklingai suplanuoto sodo. Šventoriuje buvo įrengta Kalvarija, vėliau, įrengus Kryžiaus kelio stotis bažnyčioje, apleista ir sunykusi (XIX a. galutinai sunaikinta).

Paskutinės žymesnės ansamblio rekonstrukcijos vyko XVIII a. viduryje ir antroje pusėje.

1747 m. Šv. Onos bažnyčios remontui vadovavo žymus Vilniaus architektas Jonas Kristupas Glaubicas, suprojektavęs barokinius altorius. 1765 m. pertvarkytas Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios vidus: bažnyčia išbaltinta, nugriauta dalis senųjų altorių, prie visų piliorių pastatyti nauji mediniai altoriai, žavėję amžininkus išmoningai atskleistu natūralaus medžio grožiu.

1752 m. rekonstruota Kristaus laiptų koplyčia, jos sienos dekoruotos freskomis.

1763 m. perstatytas šiaurinis vienuolyno korpusas (iš senojo palikta tik pietinė siena), vakarinis korpusas pratęstas į šiaurę. Visų korpusų fasadai nutinkuoti.

Ansamblis dar kartą nukentėjo 1794 m. per Vilniaus apšaudymą ir 1812 m. karą.

Vienuolyne nuo pat jo įsikūrimo veikė noviciatas ir ordino seminarija, buvo sukaupta turtinga biblioteka. Iš pat pradžių vienuolyne buvo skriptorijus (išliko keletas jame perrašytų ir dekoruotų giesmynų), vienuoliai turėjo savus amatininkus, vargonininkus, dailininkus. Labiausiai išgarsėjo šio konvento pamokslininkai-kai kurie iš jų būdavo kviečiami ir į kitas Vilniaus bažnyčias. Pamokslai buvo viena svarbiausių sėkmingos bernardinų sielovados priemonių, jie sutraukdavo į bažnyčią minias žmonių. Konvente buvo keliomis kalbomis, kartu ir lietuvių kalba pamokslaujančių vienuolių. Populiarios buvo sykiu su Vilniaus kapitula bernardinų organizuotos iškilmingos procesijos po miestą religinių švenčių progomis (vėliau šią tradiciją plėtojo jėzuitai). Tikriausiai bernardinai buvo ir pirmieji Vilniuje liturginių dramų statytojai. Didelės įtakos Lietuvos muzikinės kultūros plėtotei turėjo bernardinų vargonininkų veikla ir jų platintos giesmės. Ypač išpopuliarėjo iš Lenkijos atėjusios bernardino Vladislovo iš Gelniovo (1462-1505) sukurtos giesmės, kurios buvo išverstos į lietuvių kalbą.

XVI-XVIII a. bernardinų bažnyčioje savo prižiūrimus altorius turėjo keletas Vilniaus amatininkų cechų. Nemažai tikinčiųjų, tarpe jų ir iš to meto visuomenės elito, jungė prie bažnyčios veikę religinės brolijos, iš kurių svarbiausia buvo 1647 m. įvesta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo brolija, turėjusi šoninį privilegijuotą altorių. Šios brolijos nariais buvo karalius Vladislovas IV, karalienės Cecilija Renata ir Liudvika Marija, Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius, Vilniaus vaivada Kristupas Chodkevičius, LDK kancleris Vaitiekus Radvila, Smolensko vaivada Jurgis Glebavičius, LDK pakancleris Leonas Sapiega, Vilniaus kaštelionas Jonas Kazimieras Chodkevičius ir kiti žymūs Lietuvos piliečiai.

1501-1864 m. prie Šv. Onos bažnyčios veikė ir Šv. Onos brolija. Švenčių metu bernardinas pamokslininkas sakydavo pamokslus Šv. Onos bažnyčioje vokiečių kalba. Prie mažosios bernardinų bažnyčios taip pat ilgą laiką (su pertraukomis) veikė Šv. Mykolo brolija, XVIII a. - ir Šv. Barboros brolija.

Prie Bernardinų bažnyčios taip pat veikė Šv. Pranciškaus Trečiasis (pasauliečių) ordinas.

Vienuoliai globojo šalia įsikūrusius Trečiojo ordino regulos moterų vienuolynus, klausė vienuolių išpažinčių, pamokslavo, aukojo šv. Mišias Šv. Mykolo bažnyčioje.

1798-1820 metais prie vienuolyno veikė pradžios mokykla. Minima, kad XIX a. I-oje pusėje vienuoliai globojo ir Vilniaus Labdaros draugiją.

Vienuolyno interjere yra vertingų architektūros elementų ir dailės paminklų. Koridorius ir patalpas dengia žvaigždiniai arba kryžminiai skliautai. Puošnios kaltos geležies zakristijos durys išlikę iš XV a. Koridoriuje yra restauruota gotikinės tapybos fragmentų.

Senosios, prie bažnyčios priglaustos vienuolyno dalies planas išliko gotikinis (antrame aukšte buvusi atvira galerija ilgainiui užmūryta, kai kurie korpusai paaukštinti ir todėl kiemas iš dalies prarado pirmykštį gotikinį vaizdą), vėliau į šiaurės pusę prijungti korpusai grupuojasi apie trapecinį kiemą. Gotikinės formos geriausiai išliko pietiniame kiemelio fasade. Jis netinkuotas, dviaukštis, langų ir kontraforsų ritmas skaido sienas, antrame aukšte regimi buvusių arkų pėdsakai. Vienuolyno interjere daug vertingų architektūros ir dailės elementų: zakristijos XVI a. renesansinis portalas ir puošnios XV a. kalto metalo durys, XVI a. sienų tapybos fragmentai.

Bernardinų bažnyčia - vienas stambiausių gotikinių sakralinių pastatų Lietuvoje. Ji halinė, trinavė, navos atskirtos aštuoniakampiais stulpais. Presbiteriją nuo navos skiria smaila triumfo arka. Pagrindiniame fasade - du nedideli bokšteliai. Iš pietų pusės prie bažnyčios prigludęs varpinės bokštas ir dvi vėlesnės koplyčios. Pagrindinis fasadas gan puošnus. Varpinė - vienas gražiausių Lietuvos gotikos kūrinių. Interjere vertingi tinkliniai bei krištoliniai skliautai, kiti gotikinės architektūros elementai. Barokiniai altoriai, sakykla restauruojami. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje palaidota daug žymių Lietuvos didikų (išliko vertingi XVII a. paminklai Stanislovui Radvilai, Petrui Veselovskiui, Vladislovui Tiškevičiui), miestiečių. Vilniuje palaidotas ir palaimintasis Marionas iš Jeziorko, buvęs pirmasis 1467 m. įkurtos Lenkijos bernardinų provincijos vikaras.

R. J.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys