pradžią vadas ienuolijos ienuolynai Lietuvoje ienuolynų muzika


Elgetaujantys ordinai

VILNIAUS PRACIŠKONŲ (MAŽESNIŲJŲ BROLIŲ KONVENTUALŲ) VIENUOLYNAS
ir   Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į dangų bažnyčia

Vienuolynai Lietuvos žemėlapyje

 

Pirmuosius pranciškonų žingsnius Vilniuje gaubia įspūdingos legendos. Mažesniųjų brolių pasakojimai mini 14 pranciškonų, nužudytų 1335 m., ir 36 žuvusius XIV a. pabaigoje. Anot K. Kantako, tai simbolinis vienuolių kančių ir jų darbų įvardijimas.347. Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į Dangų bažnyčios vakarinis fasadas

Mindaugo krikšto metu ir iki jo mirties (1250-1263 m.) pranciškonai jau nuolatos gyveno Lietuvoje. 1323 m. Gediminas rašė, jog prieš porą metų jis pastatęs dvi bažnyčias pranciškonams: vieną Naugarduke, kitą - Vilniuje. 1324 m. joje lankėsi popiežiaus legato pasiuntiniai. Tik nežinia, ar bažnyčia stovėjo dabartinėje vietoje. Iki šiol nerasta dokumentų, neginčijamai įrodančių, ar 1386 m., kai Jogaila priėmė krikštą, pranciškonai gyveno dabartinėje vienuolyno teritorijoje, ar tik turėjo čia bažnyčią ir pradėjo šalia jos kurti konventą? Jogaila, 1387 m. dovanodamas vyskupui miesto dalį, kurioje dabar stovi vienuolyno ansamblis, mini čia buvusius „pranciškonų namus”.

1996-1997 m. Paminklų restauravimo instituto archeologų ir architektų vykdyti tyrimai neabejotinai rodo, jog dabartinės bažnyčios vietoje, šiaurinėje navoje, beveik centre, būta XIV a. vidurio mūrinės bažnytėlės ar koplyčios. Taip pat aptikti palaidojimai, ankstyvesni už šią koplyčią. Jie buvo iš dalies nuardyti, mūrijant jos pamatus. Tai XIII a. pab. - XIV a. I-ojo ketvirčio gyventojų kapai. Taigi dar prieš pirmosios mūrinės pranciškonų statybos pradžią XIII a. pabaigoje šioje vietoje veikė kapinės (gal jos buvo prie medinės bažnytėlės). Laidota pagal krikščionių tradicijas. Tai leidžia kelti prielaidą, jog čia būta vienos ankstyviausių katalikiškų Vilniaus vietų.

Nesutampa nuomonės vienuolyno ir jo bažnyčios įkūrėjų klausimu. Pranciškonų tradicija mini LDK kunigaikščio Algirdo vietininką P.Goštautą. Archyvų duomenys, anot R.Firkovičiaus, rodytų, jog pirmasis konvento fundatorius buvo Jogailos patarėjas, 1382-1387 m. Vilniaus seniūnas pirklys Hanulas: pranciškonų bažnyčią steigė Vytautas ir Jogaila, fundavo Hanulas.

1390 m., sudeginę miestą, kryžiuočiai puolė Vilniaus pilis. Matyt, sudegė ir pranciškonų statiniai. 1421 m. baigta nauja bažnyčia, panašiu metu - ir vienuolynas. Architektūra amžių bėgyje patyrė keletą gaisrų ir karo meto niokojimų. Vertingų vienuolyno architektūros fragmentų, ankstesnių už XVIII a., išliko nedaug, bažnyčios - kiek daugiau. Pranciškonų bažnyčios istorija glaudžiai persipina su gretimos Šv. Mikalojaus, buvusios Vilniaus pirklių bažnyčios likimu.

Konventualai turėjo didelių nuopelnų Lietuvos bažnyčiai ir mokslui. Kartu su dominikonais buvę pirmieji katalikybės skleidėjai šalyje, vėliau jie aktyviai kovojo su protestantais, rengė viešus religinius disputus, Vilniaus miestelėnams ir didikams skaitė teologinio turinio konferencijas, o XVIII-XIX a. pasižymėjo skleisdami Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo kultą. Sakė pamokslus įvairiomis kalbomis, taip pat ir lietuviškai.

Prie visų konventualų parapijų veikė pradžios mokyklos. Jie turėjo 2-ojo laipsnio kolegiją. Savo klierikų mokslinimui Vilniuje organizavo filosofijos ir teologijos studijas, kurias vėliau imta vadinti seminarija. Žinomi keletas XVII ir XVIII a. mokslininkų su bakalauro ir magistro laipsniais. Konventualų profesoriai ruošėsi Vilniaus akademijoje, Vakarų Europos universitetuose, daugiausia Italijoje, generalinėse universitetinio lygio studijose. Savo turtingumu pasižymėjo Vilniaus pranciškonų biblioteka, kurioje saugota keli tūkstančiai tomų knygų ir rankraščių. Konventualai turėjo ir spaustuvę (1670-1771 m.), kurioje išleistos M. Coronos, A. Grzybowskio, M. Gaidzinskio ir kitų pranciškonų knygos. Dabar šiose patalpose veikia A.Jakšto spaustuvės filialas.

Pranciškonų ansamblis - tikras miesto architektūros istorijos metraštis. Jis užima vieną didžiausių Senamiesčio plotų šalia senosios Trakų gatvės. Jį sudaro vienuolyno pastatai, bažnyčia ir Suzinų koplyčia. Už bažnyčios stovėjusi gotikinė varpinė nugriauta 1872 m.352. Bažnyčios šoninis altorius su Kristaus gyvybės medžio ir Šv. Jurgio, Stepono, Lauryno ir Florijono skulptūromis, dabar esantis Šv.Jono bažnyčios Šv. Onos koplyčioje

Bažnyčia, kaip ir dauguma Vytauto bei Jogailos statytų šventovių, nuo pat pradžių vadinama ir bent tris kartus konsekruota Švč. M. Marijos Dievo Motinos Ėmimo į Dangų titulu. Jos vardas rašytas ir su priedėliu „in Arena”, t.y., Smiltynėje. Pagal legendą, ši vieta vadinta Smiltyne, joje P. Goštautas apgyvendinęs savo globotus pranciškonus. Yra ir kitokių bažnyčios vardo kilmės aiškinimų.

Bažnyčia patyrė daugybę perstatymų, todėl dabar jos mūrai saugo trijų didžiųjų meno epochų bruožus. Iki 1610 m. gaisro ji buvo gotikinė: halinė, trijų vienodo aukščio navų, su plokščiu laiptuotu fasadu - jo frontonas išliko po vėlesniais dekoro sluoksniais. Pastogėje tebėra neblogos būklės gotikinių laiptų, kontraforsų, langų fragmentai. Iki šiol atkreipia dėmesį vienas seniausių Lietuvos mūrinėje gotikoje portalas, šiaurinės navos kampe išmūrytas apvalus bokštas, pietinėje navoje išlikę dviejų koplyčių krištoliniai skliautai. Itin svrbu, kad vėlesni perstatymai iš esmės nebepakeitė pastato plano, struktūros, pranciškonų katedros galingų tūrių.

XVII a. bėgyje bažnyčia degė ir buvo nuteriota, naujai įrengta ir aprūpinta puošniais altoriais. Beveik viskas žuvo 1737 m. Vilniaus gaisro metu. 1748 m. gaisras ją vėl apgadino; tik vertingiausi paveikslai ir relikvijos buvo išgelbėti.

XVIII a. II-oje pusėje bažnyčią perstatė vėlyvojo baroko stiliumi. Rekonstrukcija vyko keliais etapais. Jų metu centrinė nava žymiai paaukštinta, pastatas tapo bazilika. Vakarų fasadas įgijo trikampį barokinį frontoną, piliastrus ir kitas detales. Fasadą baltai nutinkavo, kai kurias dalis nudažė rusvai; išlikę gotikos elementai ir XVII - XVIII a. detalės spalvų panašumo dėka susivienijo į dekoratyvią visumą. Pastato interjeras tapo šviesus, vėlyvojo baroko formų, su ankstyvojo klasicizmo elementais, tipiška vilnietiškajam barokui vargonų tribūna, puoštas lipdyba ir freskomis, tarp jų - ciklu, vaizduojančiu Šv. Antano gyvenimą ir darbus (tapė marijonas Pranciškus Nemirovskis, miręs 1795 m., ir nežinomas unitų dvasininkas). XVIII a. bažnyčia turėjo baroko stiliumi dekoruotas Šv. Lauryno (buv. gotikinę) ir Šv. Ivono (buv. renesansinę) koplyčias, dvi zakristijas, 14 altorių, tris stebuklingus Švč. Mergelės Marijos paveikslus (vienas sudegė 1737 m. gaisre), daug vertingų liturginių reikmenų.

Bažnyčią šventino 1764 ir 1794 m., t.y. svarbių pastato rekonstrukcijos etapų pabaigoje. Tuo pačiu laiku, XVIII a. paskutiniajame trečdalyje, beveik nuo pamatų buvo atstatomas milžiniškas vienuolyno pastatų kompleksas. Svarbiausi pertvarkymai vyko 1773-1780 m., vadovaujant architektui Kazimierui Kamienskiui. Jis buvo pagrindinis vienuolyno rekonstrukcijos autorius. Klasicizmo formomis vienuolyną baigė perstatyti A. Kosakauskas.

Didžiulis konvento pastatų kompleksas užima grupę Kėdainių, Lydos, Pranciškonų ir Trakų gatvių statinių. Keturi dviaukščiai mūrai supa didingą stačiakampį uždarą kiemą, kurio vakarinio korpuso centre išryškėja rizalitas su atiku. Pastatų dalių ir angų proporcijos, sudvigubinti jonėniniai piliastrai tarp langų, detalės turi pereinamųjų iš baroko į ankstyvajį klasicizmą bruožų. Restauruotuose namuose vertos dėmesio dvi salės vakarinio korpuso pirmajame aukšte ir buvęs refektorius - trinavė, panaši į koplyčią skliautuota patalpa. Regeneruotos dvi patalpos šiaurinio korpuso antrajame aukšte, dekoruotos rokoko ornamentine tapyba.

Šiaurinėje vienuolyno ansamblio pusėje, statmenai bažnyčios fasadui, buvo įėjimas („furta”). Prieangio patalpoje (vienuolyno svečių kambaryje), freskomis dekoruotos sienos viduryje, iki šiol išlikusioje nišoje, nuo 1750 m. stovėjo stebuklingoji Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo skulptūra, vadinama Baltąja Mergele. Raiški skulptūros plastika liudija tradicijos ryšį su ankstesnio laikotarpio Vilniaus baroku - Šv. Petro ir Povilo bei Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčios stiuko skulptūromis. Tai vienas meniškiausių vėlyvojo vilnietiškojo baroko dailės kūrinių. Ši skulptūra, 1864 m. carui uždarius vienuolyną, buvo uždengta ir užtinkuota, o vėliau stebuklingai išniro iš užmaršties. Nuo 1906 iki pat 1940 m. ji, anot amžininkų, tapo labiausiai garbinamu (po Aušros vartų Marijos) Dievo Motinos atvaizdu Vilniuje. Jos kultas XX a. bėgyje vis stiprėjo, nes Baltoji Mergelė garbinama kaip šeimos sergėtoja, nedarnių šeimų taikytoja ir užtarėja, negimusių kūdikių globėja. Vienuolyno prieangio patalpa paversta koplyčia ir pritaikyta lankymui, joje nuolat būdavo kunigas ir laikytos mišios. Kadangi gausūs maldininkai nebegalėjo sutilpti šioje koplyčioje, 1935 m. pranciškonai pernešė skulptūrą iš vienuolyno į bažnyčią, į Šv. Lauryno koplyčią. Čia nišoje ji išliko iki mūsų dienų ir buvo 1992 m. trečią kartą iš naujo „atrasta”.

1858 m., ruošiantis pirmą kartą Vilniuje rengti gegužines pamaldas, bažnyčios pastato Trakų gatvės fasado nišoje buvo pastatyta vilniečio skulptoriaus J.Grudzinskio sukurta medinė, baltai dažyta Švč. M. Marijos skulptūra, pakartojanti Baltosios Mergelės ikonografijos ypatumus ir bruožus. 1862 m. sukilimo metu prie jos susirinkdavo, giedodavo patriotines giesmes ir melsdavosi minios žmonių. 1864 m. uždarius bažnyčią, skulptūrą pernešė į dabartinę jos vietą - Valavičių (Karališkąją) koplyčią Vilniaus Arkikatedroje.

Baroko palikimo dalį pranciškonų ansamblyje sudaro ir Suzinų koplyčia, stovinti šventoriuje, buvusių kapinių pakraštyje, LDK didiko M. Suzino funduota 1708 m. ir 1969 m. rekonstruota. Ji pasižymi Lietuvoje unikaliu centrišku planu su trimis vienodomis pusapskritėmis apsidėmis. Koplyčios eksterjere neblogai išlikusios ritmingos baroko formos. Vėliau šventorių pertvarkė į skverą su žymaus vilniečio šviesuolio, piešimo mokyklos steigėjo Juozapo Montvilos paminklu (1913 m., skulptorius B. Balzukevičius).

XIX a. pranciškonų ansamblio istorija klostėsi nepalankiai. Bažnyčia ir konvento namai nukentėjo per 1812 m. karą. Juos remontavo. Vėliau, laikotarpiu tarp sukilimų caro valdžia iš vienuolių palaipsniui perėmė dalį pastatų ir pritaikė kalėjimui, karo ligoninei, archyvui. 1863 m. pranciškonai aktyviai padėjo sukilimo dalyviams, todėl 1864 m. iš jų buvo atimtas vienuolynas, o bažnyčia uždaryta ir paversta archyvo fondų saugykla. Bažnyčios altorių turtai ir inventorius buvo perduoti kitoms bažnyčioms, daugiausia - Vilniaus Šv.Jono bažnyčiai ir Arkikatedrai; dalis pranciškonų palikimo nebegrąžinamai prarasta. Vienuolyno pastatai atiteko miesto valdžiai ir buvo naudojami įvairioms paskirtims: butams, įstaigoms, ūkiniams reikalams. 1908-1917 m. čia veikė Lietuvių mokslo draugija, 1907-1917 m. pirmoji Vilniuje dviklasė lietuvių mokykla.

Konventualai siekė atgauti pastatus, bylinėjosi. Iškrausčius archyvą į naujas patalpas, jie įsikėlė į bažnyčią 1934 m., o vienuolyną juridiškai atgavo 1936 m., galutinai jį atsiėmė 1938 m. Sovietų valdžia 1941 m. nacionalizavo vienuolyno pastatus. Po karo šie namai buvo naudojami gyventojų butams, skalbyklai, įstaigoms. Bažnyčios pastate įrengta archyvo saugykla. 1992 m. ją iškrausčius, bažnyčioje Paminklų restauravimo institutas pradėjo mokslinius tyrimus. 1998 m. gegužės mėn. 15 d. bažnyčią grąžino konventualams.

Dabartinė bažnyčios būklė kelia nerimą. Dėl nekokybiškai įvykdytų stogo remonto darbų į pastatą pateko ir tebepatenka drėgmė, todėl genda freskos ir stiukas. Vienuolyno pastatai pamažu tvarkomi, šiaurinis ir dalis vakarinio korpuso jau baigti remontuoti. Vienuolyno pastatu dabar naudojasi Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacija bei Lietuvos mokslo ir technikos rūmai. Jame įsikūrę ir kitos organizacijos: Amerikos centras, Amerikos taikos korpusas, JAV International Executive Service Corp, Baltijos valdybos fondas ir kt.

A. A.

Vilnius, Kėdainių g. 8/4, Pranciškonų g. 3/6, Trakų g. 9/1
Dėl vienuolyno lankymo teirautis: UAB ‘Mokslo ir technikos rūmai’,
direktorius Stasys Normantas, tel. 22 18 03, 61 25 39.
Elgetaujantys ordinaiBažnyčia veikianti 
Bažnyčios adresas: Trakų g. 9-1,tel.(22)614242

 


  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys


© Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999.  Adresas ryšiams: Irena.Galvydyte@vda.lt
Svetainę tvarko Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras humanitarams

Tinklalapis atnaujintas
2001.02.08