pradžią vadas ienuolijos ienuolynai Lietuvoje ienuolynų muzika


Elgetaujantys ordinaiKitos vienuolijų kongregacijos

ŽEMAIČIŲ KALVARIJA, BUVĘS DOMINIKONŲ (VĖLIAU - MARIJONŲ) VIENUOLYNAS
ir  Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia

Vienuolynai Lietuvos žemėlapyje

 

Žemaičių Kalvarijos, buvusių Gardų, žemes LDK didysis kunigaikštis Vytautas užrašė Žemaičių vyskupui. Manoma, kad jau iki 1593 m. čia buvo pastatyta koplyčia. Tarp rašančiųjų nesutariama dėl Gardų parapijos įkūrimo. Vieni linkę manyti, jog tai padaryta 1622 m.,379. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia o kiti - 1636 m. Pirmoji bažnytėlė buvusi medinė. Ji stovėjo ant Šv. Jono kalno (buvusio piliakalnio), prie Varduvos ir Pagardinio, kurį dabar žmonės vadina Cedronu, santaka. Bažnytėlei suteiktas Šv. Jono Krikštytojo titulas. XVI a. LDK įsigalėjus protestantams, siekiant sumažinti jų įtaką kraštui, XVII a. pradėti kviesti vienuoliai. Vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 m. į Gardus pasikviečia dominikonus. Šiam ordinui paveda parapiją ir duoda žemės. Dominikonai garsėjo mokytumu , gebėjimu įtaigiai skelbti  Dievo žodį,daug dėmesio skyrė  Išganytojo kančios apmąstymui. Vyskupas, kviesdamas šį ordiną, matyt, buvo apsisprendęs Garduose steigti Kryžiaus kelio stotis - Kalvarijas. Jis pats apvaikščiojo kalnus, išmatavo atstumus tarp koplyčių vietų, pabarstė takus iš Jeruzalės parvežta šventa žeme. 1639 m. iš popiežiaus Urbono VIII-ojo išmeldė atlaidus 6-ioms koplyčioms: Paskutinės vakarienės, Alyvų darželio, Prie stulpo plakimo, Erškėčių vainiku apmovimo, Nukryžiavimo ir Palaidojimo. 1642 m. pastatytas vienuolyno pastatas ir visos 19 koplyčių. Tai buvo pirmosios Kryžiaus kelio stotys ne tik Žemaičiuose, bet ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1644 06 08 popiežius Urbonas VIII patvirtino Kalvarijos steigimo privilegiją. Vyskupas Gardus pavadino Naująja Jeruzale, bet šis pavadinimas neprigijo. Žmonės ją vadino paprasčiausiai Kalvarija, o kad nesumaišytų ją su kitomis, oficialiai priduriama - Žemaičių.

Iš Liublino dominikonų vienuolyno gauta Šv. Kryžiaus relikvija, kuri 1649 07 04 įnešta į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Tiksli naujos bažnyčios pastatymo data nežinoma. Aišku, jog ji stovėjo kairiajame Varduvos krante, prie vienuolyno pastato, ant mažos kalvelės. Vyskupaujant Jurgiui Tiškevičiui, iš Romos pargabentas ir stebuklais pasižymintis ,,Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu” paveikslas. 1750 m. jau kitas vyskupas Antanas Tiškevičius ant kalvelės pastatydino naują, didelę medinę bažnyčią su 15 altorių. Jo iniciatyva iš Karaliaučiaus pargabenti į Žemaičių Kalvariją jos įkūrėjo Jurgio Tiškevičiaus palaikai ir 1762 01 03 palaidoti po bažnyčios didžiuoju altoriumi .

1749 m. vienos Kryžiaus kelio koplyčios remontuotos, o kitos perstatytos. 1766 m. dominikonai pasistatė naują didelį vienuolyną. Jame įrengtos 17 celių, oratorija, biblioteka, du refektoriai bei pagalbinės patalpos. Neaišku kodėl, bet jau 1780 m. architektas Augustinas Kosakauskas ruošė naujos mūrinės bažnyčios projektą. Žlungant Lenkijos-Lietuvos respublikai, sunku buvo vykdyti statybą, todėl darbai užsitęsė nuo 1785 iki 1822 m. Pirmosios mišios laikytos 1822 07 07. 

Po 1831 m. sukilimo numalšinimo buvo uždaryta dominikonų išlaikoma mokykla, uždrausta priimti naujokus, o 1842 m. sudegė vienuolyno pastatas su biblioteka. 1843 m. pastatyti nauji dideli, dviejų aukštų mūriniai vienuolyno namai. Bet nepriimant naujų kandidatų, vienuolių mažėjo. 1889 m. jų buvo tik trys, todėl vienuolynas uždarytas ir perduotas pasauliečiui kunigui.

1896 m. sudegė ir pati bažnyčia su ten buvusiu archyvu, biblioteka. Liko tik mūro sienos. 1897 - 1902 m. pagal architekto Serbinovičiaus projektą bažnyčia suremontuota, įrengti 3 altoriai, paaukštinti bokštai. 1903 m. tvarkytos Kryžiaus kelio stotys, kai kurios perstatytos. 1908 m. bažnyčioje įrengti dar šeši altoriai ir visi paauksuoti. 1910 m. įrengti 15 registrų vargonai.383. Dominikonų vienuolyno įkūrėjo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus portretas

Nors carui siųstas ne vienas prašymas leisti Žemaičių Kalvarijoje vėl atidaryti vienuolyną, bet nereaguota. Tik atkūrus Nepriklausomą Lietuvą ir įsteigus Telšių vyskupystę, jos ganytojas Justinas Staugaitis įkūrė marijonų vienuolyną Žemaičių Kalvarijoje. Nors popiežius Pijus XI marijonams buvusį dominikonų vienuolyną pavedė tik 1931 01 10, bet susitarus su dominikonais, jie pradėjo dirbti nuo 1927 m. pabaigos. Ši kongregacija taip pat rūpinosi vienuolynu: sutvarkė ūkinius pastatus, aptvėrė šventorių, užveisė didelį sodą ir gėlyną. 1935 m. pastatė parapijos salę su 500 sėdimų vietų. 1939 m. suremontuotas bažnyčios interjeras ir eksterjeras, naujai perdažyta. 1948 m. vienuolynas uždarytas, o bažnyčia tapo tik parapine. Žemaičių Kalvarijoje dirbę klebonai rūpinosi jos tvarkymu. 1990 m. bažnyčiai grąžintas vienuolyno pastatas ir pradėtas remontuoti. Nuolatos remontuojamos ir prižiūrimos Kryžiaus kelio stotys. 1988 - Švč. Mergelės Marijos metais bažnyčiai popiežius Jonas Paulius II suteikė Mažosios bazilikos vardą. Paskutinis ansamblio remontas vykdytas 1996 m.

Vyskupas Jurgis Tiškevičius neapsiriko: Kryžiaus kelio stočių lankymas ir Kristaus kančios apmąstymas tapo svarbūs dvasiniam žmogaus gyvenimui, o Kalvarijos atlaidai garsūs ne tik Žemaitijoje. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai prasideda liepos 1 ir baigiasi liepos 10 dieną. Svarbiausia atlaidų diena - sekmadienis po liepos 2-osios. Data primena, kad 1649 07 04 relikvijorius su Šv. Kryžiaus gabalėliu buvo perkeltas į bažnyčią. Šis monstranciją primenatis  relikvijorius , yra viena iš svarbiausių Žemaičių Kalvarijos šventenybių. Kita šventenybė - tai ,,Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu” paveikslas, kuris laikomas stebuklingu. Pasakojama, kad jį iš Romos pargabeno Petras Pugačevskis, kuris Šventajame mieste tęsė studijas. Mokydamasis jis gyveno dominikonų ligoninėje, kur kabojo ir šis paveikslas.Anot legendos, prie jo Petras dažnai melsdavosi ir kartais apie M. Marijos ir kūdikėlio Jėzaus galvas matydavo stebuklingą dangiškąją šviesą. Grįždamas į Lietuvą Petras išmeldė, kad jam būtų leista parsivežti ir šį paveikslą. Jam tapus vienuolyne vyresniuoju, paveikslas perkeltas į bažnyčią. Žemaičių Kalvarijos atlaidus 1742 m. vyskupas Antanas Tiškevičius padarė visuotiniais. Juos populiarindamas įsakė aplinkinių parapijų klebonams su procesijomis vykti į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo arba kitaip vadinamus Didžiosios Kalvarijos atlaidus. Nors vyskupas Jonas Lopacinskis 1763 m. masinį lankymą uždraudė, motyvuodamas atitrūkimu nuo ūkio darbų, bet tradicija jau buvo įsigalėjusi. 1866 m. procesijas draudė caras, o po II - ojo pasaulinio karo visaip joms trukdė ir tarybų valdžia.

 Žemaičių Kalvarijos domininkonai ne tik rūpinosi Kristaus kančios populiarinimu, bet ir žmonių švietimu. 1644 m. jie įkūrė parapijinę mokyklą, kurioje patys mokytojavo. Per karus su švedais darbas buvo nutrauktas, o 1777 m. vėl atnaujintas. 1803 m. mokykla tapo keturklase, o 1818 m. - šešiamete. Ši mokymo įstaiga turėjo bibioteką ir buvo aprūpinta mokymo priemonėmis, o mokinių niekada netrūko. Žinoma, kad 1803 m. jų buvo 176, o vėliau daugiau kaip 300. Mokyklą baigė nemažai iškilių Lietuvos asmenybių: didysis istorikas Simonas Daukantas, vyskupas rašytojas Motiejus Valančius, pimosios žemaitiškos gramatikos autorius J.Čiulda, orientalistas, vyskupystės valdytojas,bibliofilas Jonas Chrizostomas Gintila, lietuvių raštijos darbuotojai Jonas Kurmavičius, Juozapas Simforijonas Mieleška, Vincentas Juzumas, Antanas Savickis. Deja, 1836 m. Rusijos caro įsakymu domininkonų išlaikoma mokykla buvo uždaryta.

 Žemaičių Kalvarijoje įsikūrę marijonai taip pat atidarė pradinę mokyklą. 1932 m. jų atidarytoje mokykloje mokytojavo ir pakviestos kazimierietės. Jos Žemaičių Kalvarijoje įsikūrė nuo 1930 m., įsteigė ir darbavosi darželyje, turėjo savo namus (yra išlikęs medinis pastatas, kuriame gyveno kazimierietės. Jis stovi prie pirmosios Kryžiaus kelio stoties-koplyčios.  Po 1948 m. represijų seserys kazimierietės turėjo palikti Žemaičių Kalvariją. 

Vienuoliai Žemaičių Kalvarijoje daug dėmesio skyrė katalikiškoms organizacijoms. Manoma, kad nuo įsikūrimo pradžios įsteigė Šv. Rožančiaus, o nuo 1750 m. Šv. Kryžiaus ir Švč. Mergelės Marijos Paguodos brolijas. Abiems toms brolijoms popiežius Benediktas XIV suteikė atlaidus. Marijonai įkūrė parapijos knygyną ir skaityklą, kartais katalikišką spaudą šeimos užsakydavo už savo pinigus. Aktyviai dirbo su Šv. Vincento Pauliečio draugija, išlaikiusia vaikų darželį, pavasarininkais ir angelaičiais. Rengdavo religinius pasikalbėjimus, paskaitas. Tam jie pasistatė didelę salę. Neužmiršta ir labdaringa veikla. Yra žinoma, kad 1820 m. prie bažnyčios veikė dvi prieglaudos (špitolės). Jose buvo 8 žmonės. Marijonai su parapija kartu išlaikė 60 vargšų.

Garduose jau buvo susiformavęs kelių tinklas, todėl statant Kryžiaus kelio koplyčias, vienuolyną, į tai buvo atsižvelgiama. Vėlesnis miestelio augimas jau priklausė nuo šių svarbių veiksnių, todėl jo urbanistinė plėtotė arba prisitaikydavo, arba sąmoningai įgnoruodavo. Nežiūrint sovietinio laikotarpio urbanizacijos, Žemaičių Kalvarijos dominante išliko bažnyčia ir Kryžiaus kelio koplyčios. Jau iš tolo matomi baltuojantys du bažnyčios bokštai, o arčiau privažiavus ir ant kalvų palypėjus - koplyčios.

Nuo gaisrų nukentėjusioje ir ne kartą perstatytoje trinavėje bažnyčioje išliko dominikonų laikus menančių paminklų. Visas interjeras suprojektuotas taip, kad išryškėtų didysis altorius, kurio pirmajame tarpsnyje yra stebuklais garsėjantis "Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu" paveikslas, minimas Žemaičių Kalvarijoje jau nuo 1650 m. Jis dengtas sidabruotu ir auksuotu aptaisu, restauruotas 1977 m. 

Šoniniai altoriai įrengti XX a. pradžioje, tačiau jų titulai pagal tradiciją pagerbia statinio fundatoriams dominikonams svarbius įvykius bei šventuosius. Kairiojoje navoje yra Šv. Marijos Rožančinės, o toliau prie trijų piliorių įrengti Šv. Domininko, Šv. Juozapo, Šv. Jurgio altoriai. Dešinėje navoje yra Šv. Kazimiero, o prie piliorų - Šv. Pranciškaus Asyžiečio, Šv. Tomo Akviniečio, Šv. Agotos altoriai. Prie piliorių pakabinti ir vyskupų fundatorių-globėjų portretai. Prie Šv. Agotos altoriaus yra vyskupo J. Lopacinskio tapytas atvaizdas, prie Šv. Tomo Akviniečio - J. Tiškevičiaus, prie Šv. Jurgio - A. Tiškevičiaus, prie Šv. Juozapo - M. Valančiaus. Trijų paskutinių vyskupų portretų kopijas atliko dailininkas J. Šyrma. Pastarasis, pagal dominikonų tradiciją, 1872-1873 m. sukūrė bažnyčiai ir 19 - os Kryžiaus kelio stočių ciklą. Visi vyskupų portretai, relikvijorius bei 1778 m. pagaminta monstrancija yra paskelbti kultūros paminklais.

Be minėtų pagrindinių Švč. M. Marijos Apsilankymo (Didžiosios Kalvarijos) atlaidų, kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį Žemaičių Kalvarijoje, kaip jų atgarsis vyksta "chorai", vaikščiojamos Kryžiaus kelio stotys. Jos apeinamos dažniausiai su procesija, giedant tam specialiai parašytas giesmes, besimeldžiant. Šių "chorų" tradicija siekia dar vyskupo Jurgio Tiškevičiaus laikus. Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio stotys atspindi 19 Atpirkimo kančios momentų: Paskutinė vakarienė, Jėzaus atsisveikinimas su motina, Jėzus meldžiasi Alyvų sode, Viešpaties Jėzaus suėmimas, Prie Cedrono, Pas Oną, Pas Kajafą ir Kalėjime (dviguba), Pas Pilotą, pas Erodą, Rotušėje, Jėzus sutinka savo motiną, Jėzus sutinka šventąją Veroniką, Prie miesto vartų, Simonas Kirėnietis padeda nešti kryžių, Jėzų išvelka iš drabužių, Jėzaus kančia ir mirtis ant kryžiaus, Jėzų laidoja ir Šventojo Kryžiaus atradimas. Nuostabi gamta ir procesijos pakilumas padeda užsimiršti, jog įveiktas 4,5 km atstumas, tai yra apie 7 tūkstančiai žingsnių. Žemaičių Kalvarijoje taip pat švenčiami Šv. Domininko (rugpjūčio 8), Šv. Kryžiaus Išaukštinimo (spalio 4 d.) atlaidai. Jie keliami į sekmadienį. Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo atlaidai - gruodžio 8 d.

Koplyčių architektūra, dydis labai skirtingas. Vienose telpa tik 20, kitose iki 300 lankytojų. Didesnieji statiniai daugiau primena bažnyčias. 13 koplyčių yra medinių, o 6 mūrinės. Medinės pastatytos ant akmens mūro pamatų, apkaltos lentomis. Iš jų labiausiai išsiskiria kelios koplyčios: XIII-oji, turinti aukštą bokštą ir XVII-oji, kryžiaus plano, interjere gausiai ištapyta. Pastaroji pagal formą liaudyje vadinama "Kryžiauninke". Jos interjere sieninė tapyba yra derinta su medine skulptūra. Yra manoma, kad XX a. pradžioje statinį dekoravo Alsėdžiuose gyvenęs liaudies meistras Kazys Varnelis.
Mūrinės koplyčios daugiau susietos su profesionaliąja architektūra. Originalumu pasižymi I-oji, X-oji, XIV-oji ir XVIII-oji koplyčios. Jų iš akmenų mūrytos durys akcentuotos balto tinko apvadu. Paveikslai koplyčiose ne kartą keisti, niokoti. 1959 m. 13 paveikslų valdžios iniciatyva išvežti į Plungę, o vėliau atiduoti į ateizmo muziejų. 1988 m. jie grąžinti. Į kultūros vertybių sąrašą įtraukti dviejų koplyčių kūriniai - Kryžauninkės sieninė tapyba ir skulptūra bei XIX a. tapytas paveikslas "Kristus pas Pilotą", esantis VIII -oje koplyčioje.

Miestelio urbanizacija labiausiai palietė centrą, kur stovi bažnyčia. Vienuolyno sodo ir gėlyno vietoje pastatyta mokykla, kultūros namai. Bažnyčia apsupta ir dviejų tipinių parduotuvių, mokytojų namo, toliau - katilinė ir buvusios mechaninės dirbtuvės-garažai. Bet šie pastatai nepajėgūs nustelbti bažnyčios iškilios architektūros. Yra išlikęs ir vienuolyno pastatas, kuris anksčiau tradiciškai buvo dažomas baltai kaip ir bažnyčia. Dabar jis pilkas, todėl atsietas nuo spalvinės ansamblio visumos. Iš vienuolyno ūkinių pastatų likę vienas tvartas, svirnas, rūkykla. Išlikusi ir marijonų statyta medinė parapijos salė.

P. Š.

Plungės r. Žemaičių Kalvariją lengviausiai pasiekti važiuojant iš Plungės
ir Mažeikių. Vykstant plentu Plungė-Mažeikiai, būtų nuo Plungės apie 25 km, o nuo Mažeikių - 35 km.
Elgetaujantys ordinaiKitos vienuolijų kongregacijosŠvč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia veikianti. Klebonas gyvena buvusiame vienuolyno pastate (Kalnų g. 8), tel. (218) 4 31 75

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys


© Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999.  Adresas ryšiams: Irena.Galvydyte@vda.lt
Svetainę tvarko Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras humanitarams

Tinklalapis atnaujintas
2000.06.06