Vienuoliai, atsiskyrėliai, asketai, gyvenantys kitokį gyvenimą nei dauguma žmonių, pasirenkantys nuošalias ir atšiaurias vietas, besikeliantys į tolimas salas, bėgantys į dykumą, kalnus ar užsidarantys už storų mūrų, kitaip vilkintys ir kitaip atrodantys, nuo seno jaudina įvairių kultūrų vaizduotę. Ar tai būtų indiška pasaka, ar prancūziškas viduramžių romanas, juose beveik neišvengiamai iškyla vienuolio – išminčiaus, patarėjo ir dažnai gelbėtojo figūra. O ką jau bekalbėti apie romantizmo laikų literatūrą… Vienuolynai per amžius buvo neatskiriama kultūrinio Europos kraštovaizdžio dalimi. Vienuolynuose žmonės ieškodavo prieglobsčio nuo negandų, čia apsistodavo į šventąsias vietas keliaujantys maldininkai, vienuolynuose būdavo auklėjami ir mokomi kilmingų bei paprastų giminių atžalos. Vienuoliai perrašinėdavo knygas, klausydavo išpažinčių, mokydavo, patardavo dvasiniais reikalais. Iš vienuolynų po apylinkes dažnai plisdavo agrokultūriniai patobulinimai, kulinariniai receptai ir medicininės žinios.

Švietimo epochoje į vienuolišką gyvenimą imta žiūrėti kaip į žmogaus prigimties prievartavimą, atsirado įvairaus pobūdžio paskvilių, išjuokiančių vienuolystę ir vienuolius. Prancūzų revoliucijos ir Napoleono karų įkarštyje daugybė Europos vienuolynų buvo išdraskyta, šimtai moterų ir vyrų vienuolių išžudyta. Nuo tol įvairiuose pasaulio kraštuose, nuo Meksikos iki Kinijos, ten, kur bandyta jėga modernizuoti visuomenę, būdavo ir tebėra bandoma uždaryti vienuolynus, paleisti vienuolijas, fiziškai naikinti jų narius. Bet dažniausiai, vos sunyksta totalitarinis režimas, vienuolijos išeina iš pogrindžio, ima atsikurti, kuriasi naujos bendruomenės.

Prasidėjus moderniųjų laikų sekuliarizacijos karštinei, daugeliui Vakarų kraštuose atrodė, kad vienuoliškas gyvenimas natūraliai išnyks, nes atvira individualistinė visuomenė teikia žmogui begalines savęs realizavimo galimybes ir atpuola poreikis ieškoti bendruomenės paramos bei palaikymo. Praėjusiame amžiuje ir šio amžiaus pradžioje liberalūs visuomenės sluoksniai į vienuolystę žiūrėjo kaip į atgyveną, kaip į bėgimą nuo realybės ir nuo konstruktyvios veiklos. Tačiau jau mūsų amžiaus viduryje pradėjo rodytis pirmieji ženklai, liudijantys vienuoliškosios patirties reabilitaciją sekuliarioje kultūroje. Prie tokios reabilitacijos daug prisidėjo Thomaso Mertono liudijimas, jo paskaitos ir raštai, savo padarė taipogi kilęs susidomėjimas Rytų dvasingumu, dzen-budizmu, mistika, nors pastaroji nėra susijusi vien su vienuolyste. Buvo iš naujo ”atrasti” ankstyvieji dykumos tėvai, šventasis Benediktas iš Nursijos, rusų vienuoliai, šventoji mistikė Hildegarda iš Beningeno, šventasis Pranciškus iš Asyžiaus ir jo mažieji broliai. Šiam susidomėjimui atsiliepė Vatikano II susirinkimo konstitucija ”Gaudium et spes”, kuria Bažnyčia pasiryžo kultūriniam ir dvasiniam dialogui su sekuliariuoju pasauliu. Atėjo laikas ir kraštutinio individualizmo krizei, iš naujo imta atrasti bendruomeninio žmonių gyvenimo bei veiklos vertę. Kai kurie kontempliatyvūs Vakarų vienuolynai ėmėsi priiminėti svečiuosna susikaupimo ieškančius netikinčius žmones, o kai kurie pasaulietiniai sambūriai telkiasi bendriems tikslams pagal vienuoliškų bendrijų pavyzdį. Šis dvasinis judėjimas nėra išsisėmęs. Vis daugiau žmonių ieško kad ir trumpalaikės vienuoliško gyvenimo patirties, na o Vakarų Europoje vėl pradėta šnekėti apie vienuolynų kultūrą, kaip atskirą kultūrinės tradicijos klodą.

Galima sakyti, jog dabar dėmesys vienuoliškai kultūrai jau nebėra elitinis, kokiu jis dar buvo prieš keliasdešimt metų. Vienuoliais susidomėjo netgi popkultūra. Visai neseniai Ispanijos Silos benediktinų grigalinio giedojimo įrašas sukėlė netikėtą furorą, pirmavo įvairiuose hit paraduose ir pelnė visiškai nepaaiškinamą, tačiau dėl to nė kiek ne mažesnį komercinį pasisekimą. Knygų rinkoje tvirtą vietą užima ”vienuolių virtuvės” receptai, pateikti įvairių vienuolynų virėjų ar perrašyti iš šventos Hildegardos knygų, senų ir naujų laikų vienuolių traktatai apie žoles, jų naudojimą, apie homeopatinius gydymo būdus. Natūraliu būdu pagaminti eliksyrai, saldumynai ir įvairiausi kosmetiniai preparatai yra tvirtas šiuos tradicinius verslus išsaugojusių kontempliatyvių vienuolynų įplaukų šaltinis. Net Lietuvoje daug kas bus girdėjęs apie amžių bandymą ištvėrusius ”bestselerius” – iš žolių ir medaus gaminamus Benediktino ar Chartreuse likerius, Vokietijos ir Belgijos benediktinų verdamą alų ir pan.

Jau keliolika metų kaip gausėja grožinių raštų, kurių siužetai suausti su vienuolynų gyvenimo aprašymais. Bene aukščiausias tokio žanro pavyzdys – Umberto Eco ”Rožės vardas” arba anglų rašytojos Ellis Peters kriminalinių romanų ciklas, kurio pagrindinis herojus ­ XII-ame amžiuje gyvenęs vienuolis brolis Cadfael’is… Daugelis pasaulio televizijos stočių rodė dailės istorijos laidų ciklus, vedamus seselės Wendy – viename Anglijos benediktinių vienuolyne gyvenančios atsiskyrėlės. Pavyzdžius būtų galima dauginti ir net bandyti sisteminti. Dalis šio ”vienuoliško bumo” susijusi su kylančia naujos viduramžių mados banga, dalis su įvairiais post modernaus dvasingumo pliūpsniais, su natūriniais, ekologiniais, sveiko gyvenimo būdo judėjimais, dalis su nauju, nekonfesiniu religiniu judėjimu ”New Age”, savaip interpretuojančiu daugelį kultūros ir religijos fenomenų. Bet visų tų madų pasekmė – išaugęs plačios, dažnai jokios religijos nepraktikuojančios visuomenės susidomėjimas vienuolišku gyvenimo būdu, vienuolynų architektūra ir daile, vienuoliška muzika, na ir pačiais vienuoliais. Be to, sparčiai plinta savotiškas ”vienuoliškasis turizmas”, įvairūs entuziastai siekia atgaivinti seniai apleistus vienuolynus, juose rengia rekreacijos, meditacijos, sveiko gyvenimo būdo arba kultūros centrus.

Lygiagrečiai su šiuo sekuliariu domėjimusi bei madomis pastebimas vienuoliško gyvenimo atgimimas katalikų, stačiatikių ir kai kuriose evangelikų bažnyčiose. Kuriasi naujos vienuolijos, bandančios atgaivinti kai kurias senas vienuoliško gyvenimo formas, skiriančios ypatingą dėmesį liturgijai, religinei dailei, teologinei refleksijai, derinančios maldą ir darbą. Šis judėjimas, kurio atgarsių galima rasti ir Lietuvoje, bene geriausiai paaiškina, kodėl vienuolystė ir vienuolijos domina modernią ir, atrodytų, viskuo joms priešingą visuomenę. Visos vienuolijos įkūnija žmogui būdingą prasmingo ir darnaus gyvenimo geismą, norą rasti pusiausvyrą tarp asmens tobulėjimo ir tarnavimo kitiems. Šis siekis istorijos bėgyje yra pagimdęs daugybę įvairiausių vienuolių bendrijų.

Šiuo metu vienuolijos yra skirstomos į kelias labai apibendrintas grupes: kontempliatyvias, elgetaujančias, regulinių kunigų. Moterų vienuolijos pirmiausia skiriamos į kontempliatyvaus ir apaštalinio gyvenimo. Moterų vienuolijų skaičius nuo praėjusio šimtmečio smarkiai pralenkia vyrų, nors iki Prancūzų revoliucijos daug daugiau būta vyrų vienuolių. 

Kalbant apie vienuolijų tipologiją reikia pastebėti, jog lietuvių kalbos žodyne nepakankamai atspindėta visa vienuoliško gyvenimo įvairovė ir turtingumas. Lietuviškas vienuolis ir iš jo kildinami vienuolystė bei vienuolynas atitinka lotyniškus terminus monachus, monachatus, monasterium bei modernių kalbų terminus, susijusius su graikiška kiltimi monas. Šie terminai ne lietuvių kalbose yra taikomi tik kontempliatyvaus pobūdžio vienuolijoms ir jų nariams įvardyti. Terminu pabrėžiama, kad vienuolis gyvena vienas ir tuo nusakomas kontempliatyvių vienuolijų ryšys su atsiskyrėlišku gyvenimu - istoriškai ankstyviausia, III-ąjį amžių siekiančia Dievui pašvęsto gyvenimo forma. Krikščioniškas atsiskyrėlių judėjimas kilo iš pavienių tobulesnio gyvenimo siekiančių žmonių – vyrų ir moterų atsisakymo kurti šeimą, nusišalinimo nuo visuomenės, atsiskyrimo, bandant vienumoje atsiriboti nuo trukdančios ir trikdančios, savo taisykles primetančios visuomenės, visiškai atsiduoti Dievo garbinimui bei geresniam savęs pažinimui ir susivaldymui. Be abejonės, šiame siekyje būta daug su krikščionybe nesusietų dalykų, kurių šaknų reikia ieškoti gnostinėje (graikiškoje bei egiptietiškoje) tradicijoje, itin siejusioje Dievo pažinimą su atsiskyrimu nuo pasaulio, su priešiškumu medžiaginei būčiai, askeze, visišku kūniškumo ir ypač lytiškumo paneigimu, taigi su nuolatiniu pasninku ir atšiauriomis apsimarinimo praktikomis.

Asketai atsiskyrėliai pelnydavo vienų amžininkų pagarbą, kitų pašiepimą, bet niekada netrūko norinčiųjų sekti jų pavyzdžiu ir iš jų mokytis, tad populiariausiems asketams teko tvarkyti gausias mokinių bendruomenes ir iš jų formuoti savotiškas alternatyvias visuomenes, kurios būtų nepriklausomos nuo pasaulietinės bendrijos ir gyventų taip, kad kiekvienas narys ir visa bendruomenė galėtų siekti dvasinio tobulumo. Būtent tokiu tikslu atsirado pirmosios vienuoliško gyvenimo ir bendrabūvio taisyklės – regulos. Lietuvoje bene geriausiai žinoma VI-ajame amžiuje (540 metais) parašyta šventojo Benedikto iš Nursijos regula, nors mūsų kaimynystėje nuo seno gyvena rusų stačiatikių bei graikų apeigų katalikų vienuoliai, besilaikantys senesnės, šventojo Bazilijaus regulos (358m.). Pirmosios krikščioniškos vienuolių bendruomenės tikriausiai atsirado Šiaurės Afrikoje maždaug IV-ajame amžiuje. Čia buvo parašytos ir pirmosios vienuoliško gyvenimo taisyklės, kurių autoriais laikomi vienuoliai Pachomijus ir Kasijanas. Bet netrukus paskiros vienuolių grupės ėmė burtis Italijoje, Galijoje, Airijoje. Šios šalys laikytinos klasikinės vienuolystės (monachatus) lopšiais.

Didžiausią įtaką Vakarų Europos vienuoliško gyvenimo raidai ir nemažą poveikį Europos visuomenei padarė šventojo Benedikto iš Nursijos regula. Šventasis Benediktas rašė gyvenimo taisykles Viešpaties tarnystės siekiančiai pasauliečių bendruomenei, kurią valdo abatas. Tokios bendruomenės tikslas buvo pirmiausiai Dievo šlovinimas ir kiekvieno vienuolijos nario išsigelbėjimas. 

Kontempliatyvaus vienuolyno gyvenime ritmiškai kartojasi darbo ir maldos laikas. Para yra padalyta į aušrinės, pirmos, trečios, šeštos, devintos valandos, mišparų ir kompletos maldų laiką. Šios maldos – tai himnų, psalmių, priegiesmių, skaitinių ir tylios maldos seka, sudėta į kas keturias savaites pasikartojantį ciklą taip, kad darnia struktūra būtų apimami visi bažnytiniai liturginiai metai, taip pat minimi vienuolijos ir visuotinės Bažnyčios šventieji. Bendruomeninės maldos yra giedamos. Labiausiai išplitusi, bet susiklosčiusi vėliau nei Benedikto laikai, giedojimo forma yra grigalinė.

Bendruomeninė malda ir darbas yra atausti tylos bei šventų studijų tarpais taip, kad vienuolis visą laiką nei skuba, nei dykinėja. Jo ir jo brolių gyvenimas pinasi į praktinių darbų ir Dievo šlovinimo seką… Benediktas norėjo, kad ekonomiškai vienuolynas nepriklausytų nuo išorės pasaulio, nes tokia priklausomybė verstų vienuolius per daug dažnai turėti reikalų už vienuolyno sienų. Visa, ko jiems reikia, vienuoliai turėjo gamintis patys. Klasikinis pasaulis rankų darbą laikė žeminančiu, tad Benediktas, įpareigodamas gyvenančius pagal jo taisykles kasdien dirbti, sukilnino šią veiklą ir, be abejonės, prisidėjo prie europinės civilizacijos pavidalo. Ši rankų darbo ir studijų būtinybė padarė senuosius Europos vienuolynus stambiais ekonominiais ir kultūriniais centrais, kurie išplito po visą to meto krikščioniškąjį pasaulį. Benedikto taisyklės buvo taikomos ”vidutiniam”, paprastam, jokių asketikos aukštybių nesiekiančiam žmogui. Pakanka, kad jis norėtų gyventi tvarkingai. ”Reguloje” daug kalbama apie pakantumo būtinybę bendruomenėje, apie tai, kad visi vienuoliai turi būti laikomi lygiais, nepriklausomai nuo jų kilmės. Skaitantis Benedikto Regulą joje ras daug to, kas dabar vadinama europinėmis vertybėmis: pagarbą tvarkai ir žmogaus orumui, jo laisvei, pakantumą ir užuojautą, idealizmą kaip veiklos motyvą.

Jei Benediktas nubrėžė vienuolijų gyvenimo gaires, prie jų išplitimo į nekrikščioniškas Europos sritis labai prisidėjo airiai vienuoliai, kurie kaip ypatingą, kraštutinę askezės formą suprato įžadą visiems laikams išvykti iš savo krašto. Nuo žalių mylimos Airijos krantų atsispyrę vienuoliai plaukė tiek į Šiaurę, pasiekdami, atrodo, ir Amerikos krantus, tiek į Rytus, evangelizuodami dabartinių olandų, belgų bei vokiečių protėvius ir už tą evangelizacijos įkarštį mokėdami nemažą kankinių duoklę. Šių misionierių pasekėjai stūmėsi vis giliau į Europos žemyną, toldami nuo senųjų Romos imperijos sienų į slavų žemes…

Pirmosios vienuolijos nebuvo centralizuotos, jos vystėsi tarytum augalai. Kai narių vienoje bendruomenėje pasidarydavo per daug, būdavo steigiama nauja, kitoje vietoje. Šis naujas vienuolynas būdavo beveik visa kuo autonomiškas. Iš vieno kelmo kilę vienuolynai dažniausiai sudarydavo, sakytum, federaciją, kurią valdė motininio vienuolyno vyresnysis, patariamas atstovų tarybos. Ilgainiui motininis vienuolynas tapdavo tarytum vienuolių valstybės–šeimos centru. Tokie centrai – šventojo Benedikto įkurtas Montecassino, šventojo airio Kolumbano - Bobbio Italijoje, šventojo Bonifaco - Fulda Vokietijoje, šventojo Galo, kaip sako pats jo pavadinimas ­ Saint Gales Šveicarijoje, iki šiol Europos kultūroje yra idealaus vienuolyno simboliai. Per ilgus metus jų sienos atlaikė daugybę antpuolių, matė įvairiausių įžymybių apsilankymus, jų bažnyčias puošia įvairiu metu kurtos freskos ir raižyti kapiteliai bei portalai, jų bibliotekose buvo arba tebesaugomi čia sukurti ar iš kitur atkeliavę tūkstančio ir daugiau metų senumo rankraščiai, jų bevardžiuose kapuose ilsisi šimtų šimtai čia ieškojusių Dievo. Šitos vietos spinduliuoja nepakartojamą ir lankytojų neišvengiamai pajuntamą aurą, paaiškindamos apie vienuolišką idealą daugiau negu bet kuris rašinys.

Dauguma, nors ir ne visos ankstyvos vienuolių bendruomenės gyveno pagal jų kūrėjų modifikuotą šventojo Benedikto iš Nursijos regulą, tačiau būtų neteisinga jų narius vadinti benediktinais. Pastarasis pavadinimas atsirado tik praėjusiame šimtmetyje, kada Šventasis Sostas ėmėsi visas vienuolijas sisteminti. Tada buvo įkurta konfederacija visų kongregacijų, gyvenančių pagal šventojo Benedikto regulą. Tos pačios Benedikto regulos šeimos nariais galima laikyti iš įvairių viduramžių laikų vienuoliško gyvenimo reformų kilusias kitas, dažniausiai griežtesnio nei benediktinai gyvenimo būdo kontempliatyvias vienuolijas – cistersus, trapistus, kartūzus.

Šventojo Benedikto regulos vienuoliai dažniausiai duoda vadinamą pastovumo įžadą – tai yra, jie savo gyvenimą susieja su viena bendruomene ir su vienu vienuolynu, kurį apleidžia tik ypatingam reikalui esant.

Kuriant kontempliatyvaus vienuolyno architektūrinį pavidalą daug idėjų pasiskolinta iš romėniškos vilos–kaimo ūkio planavimo. Vienuolyno pastatai ir patalpos telkti apie centrinį, arkine galerija apsuptą kiemą, kurio vienas šonas atsiveria į sodą. Vienuolyno bažnyčia komplekse užima tokią vietą, kad būtų lengvai prieinama ne tik vienuoliams, bet ir lankytojams, maldininkams. Gyvenamajame korpuse, kuris perėjimu ar koridoriumi sujungtas su bažnyčios choru–presbiterija, įrengti vienuolių bendri miegamieji, kurie vėliau taps atskiromis celėmis, su bendra valgykla–refektoriumi, ligonine, biblioteka, prie kurios būdavo skriptorijus. Būtina taipogi kapitulos salė, kurioje posėdžiauja abatui patarianti taryba. Ši pagrindinė vienuolyno struktūra apauga daugybe papildomų kiemų, apie kuriuos telkiasi naujokams, svečiams skirtos patalpos ir ūkiniai pastatai. Nuo pasaulio vienuolyną skiria siena, kartais tampanti tikrais įtvirtinimais. Šią vienuolyno schemą priėmė ne tik visos kontempliatyvios vienuolijos, bet ir kitos, vėlesnės, Dievui pašvęsto aktyvaus gyvenimo kongregacijos. Žinoma, detalės galėjo būti keičiamos pagal vienuolijos gyvenimo būdą. Taip, pavyzdžiui, sugriežtinta Kamaldolio (Italija) benediktinų kongregacijos regula numato, jog vienuolijos bažnyčia gali būti tik ribotai atvira lankytojams. Todėl tipiškos kamaldulių vienuolynų bažnyčios yra labiau panašios į koplyčias. Kamaldulių, trapistų ir kartūzų vienuolynuose celes keičia maži vienuolių atsiskyrėlių nameliai. Kartūzai juos sustato apie centrinį kiemą, trapistai dažniausiai išdėsto eilėmis už bažnyčios.

Be Benedikto šeimos, kita didelė kontempliatyviųjų vienuolijų grupė yra vadinamieji reguliniai kanauninkai, gyvenantys pagal Hiponos vyskupo šventojo Augustino parašytą regulą, kurią jis buvo skyręs į savo bendruomenę suburtiems kunigams. Šventojo Benedikto regula besiremiančių vienuolijų daugumą iki pat modernių laikų sudarė broliai vienuoliai, reguliniai kanauninkai dažniausiai buvo kunigai, kurie panašiai kaip Benedikto regulos vienuoliai kartu meldėsi, bet mažiau užsiėmė rankų darbais ir daugiau dėmesio skyrė studijoms. Vakarų Europoje tokios regulinių kanauninkų bendrijos ypač suklestėjo Šveicarijoje (garsioji San Bernardo perėjos kanauninkija), Burgundijoje. Prancūzijoje šventasis Norbertas de Xantenas sukūrė regulinių kanauninkų premonstrantų kongregaciją, kuri vėliau paplito Vokietijoje ir Čekijos bei Lenkijos žemėse. Italijoje gana išplitusi Laterano arba Išganytojo regulinių kanauninkų kongregacija. Reikėtų pridurti, jog šventojo Augustino regulos kanauninkų nederėtų painioti su vienuoliais augustinais, kurių gyvenimo būdas ir tvarka yra labai tolimi nuo regulinių kanauninkų, nes jie priklauso elgetaujančių vienuolijų šeimai.

Elgetaujančioms vienuolijoms, kurios katalikų Bažnyčioje kūrėsi nuo XIII iki XV amžiaus, ryškiausiai atstovauja pranciškonai (oficialiai įkurti 1209m.) ir dominikonai (įkurti 1215m.), bet šiai šeimai priklauso taip pat jau minėti augustinai, karmelitai, trinitoriai, bonifratrai ir dar kelios, Lietuvoje visai nepažįstamos vienuolijos, kaip Marijos tarnai ar Minimai. Elgetaujančios vienuolijos atsiranda su miestų iškilimu Europoje ir pirmiausia užsiima aktyviu besikeičiančios, daug pragmatiškesnės ir judresnės visuomenės evangelizavimu, ”Dievo miesto” statymu ne vienuolyno sienų apsuptyje, o pasaulyje. Elgetaujantys vienuoliai atsisako Benedikto regulai būdingo sėslumo įžado. Pranciškonų įkūrėjas Pranciškus iš Asyžiaus skelbė, kad mažųjų brolių vienuolynas yra visas pasaulis. Tiek savo gyvenimo pagal Evangelijos palaiminimus pavyzdžiu, tiek žodžiu elgetaujantys vienuoliai siekė palaikyti visuomenėje tikėjimą ir ugdyti pasaulyje krikščioniškas vertybes. Vieni jų rengėsi būti pamokslininkais, kiti steigė ligonines ir rūpinosi tais, kurie likdavo už naujosios visuomenės ribų, treti rūpinosi vaduoti į Europai imančių grasinti turkų ir saracėnų belaisvę patekusius krikščionis.

Kontempliatyvi vienuolija yra savotiška sėsliai gyvenančių bendruomenių laisva asociacija, o elgetaujančios vienuolijos pirmiausia yra judėjimai, pradėti kokios vienos charizminės asmenybės; jų narius jungia bendras tarnavimo Dievui idealas ir daugiau ar mažiau bendras supratimas apie to tarnavimo formas bei būdus. Dėl pastarųjų gali kilti nesutarimų, todėl kai kurios iš elgetaujančių vienuolijų, pirmiausia – pranciškonai savo istorijoje yra ne vieną kartą skilę. Tokie skilimai duodavo pradžią naujoms vienuolystės formoms. Jei kontempliatyvūs viduramžių vienuolynai kūrėsi atokiau nuo gyvenviečių, tai pranciškonai ir dominikonai apsigyvendavo miestų pakraščiuose, nes jų veikla pirmiausiai susijusi su miestų gyvenimu. Palaipsniui, ypač naujesniais laikais kai kurios iš šių vienuolijų įsitraukė ir į kaimų sielovadą, bet dažniausiai tai darydavo liaudies misijų, Lietuvoje vadinamų parapijų rekolekcijomis, pavidalu.

Jau pats elgetaujančių vienuolijų namų pavadinimas – konventas (lot. convenire – susieiti, susitikti) liudija jų skirtumą nuo klauzūrinio vienuolyno. Konventas tarytum stotelė judrių, iš vietos į vietą keliaujančių vienuolių kelyje. Ypač ankstyvieji pranciškonų konventai buvo labai kuklūs ir niekuo nepanėšėjo į apgalvotus, sudėtingus klauzūrinių vienuolynų kompleksus. Tačiau laikui bėgant vis dėlto ir elgetaujantys vienuoliai daug pasisavino iš šios vienuoliškosios architektūros, pirmiausia perimdami vidinių kiemų, apie kuriuos dėstomi įvairios paskirties pastatai, principą. Netruko atsirasti ir kapitulos salė, biblioteka.

Gi pranciškonų ir dominikonų bažnyčios atpažįstamos iš karto ir esmingai skiriasi nuo klauzūrinių vienuolynų. Šios bažnyčios skirtos ne iškilmingai liturgijai, kurios puoselėjimu rūpinosi Benedikto regulos vienuoliai, o didelėms žmonių minioms, kurios rinkdavosi į bažnyčią klausytis pamokslų. Todėl itin daug dėmesio skiriama akustikai, pačios bažnyčios yra gana paprastos, bet būtinai erdvios ir suplanuotos taip, kad tikintysis galėtų kuo geriau matyti amboną. Vienuolių bendruomenės maldoms skirtas choras – erdvė už altoriaus, kurio dydis liudija apie konvento narių skaičių tais laikais, kai bažnyčia buvo statoma, nes brevijoriaus maldai chore rinkdavosi visi tuo metu konvente buvę broliai. Žinoma, vienuolynų architektūroje atsispindėjo jų atsiradimo laiko stiliai, nors nebūtų klaidinga sakyti, kad vienuolijos kažkiek ir sąlygojo stilių raidą. Sunku įsivaizduoti romaniką be didžiųjų abatijų. Gi konventai savaip išsivertė gotikos architektūros formas, išryškindami jos konstruktyvumą, paprastumą, tikslingumą. Tiesa, elgetaujančios vienuolijos, įsitvirtindamos Bažnyčioje ir visuomenėje, netruko pelnyti ir didelių privilegijų bei nemažų turtų, kurie atsispindėjo jų architektūroje. Renesanso laikų konventai ir tų konventų bažnyčios, nors ir išlaikė išorinį paprastumą, bet puošėsi įvairiomis koplyčiomis, šoniniais altoriais, sienine tapyba, apaugo kiemais kiemeliais, įgijo gražius sodus.

Kai kurios elgetaujančios vienuolijos, kaip kad pranciškonai, dominikonai, karmelitai ir augustinai, turi moteriškas atšakas, kurios, skirtingai nei vyrų, gyvena griežtą klauzūrinį gyvenimą. Klarisių, dominikonių, augustinių konventai planuojami pagal Benedikto regulos vienuolynų pavyzdį, bet nuo jų skiriasi ypatingu patalpų kuklumu ir asketizmu

XV-ojo amžiaus ir XVI-ojo amžiaus Bažnyčios reformos judėjimai sukėlė ištisą bangą bandymų apvalyti konventų architektūrą nuo to, kas galėjo skatinti vienuolių lepumą. Tos reformos kūdikiai – kapucinai, pranciškonai observantai, karmelitai observantai savo konventams nustatė įvairių apribojimų, kurie padėjo malšinti ne tik vienuolių norą patogiai gyventi, bet ir kai kurių ambicingų fundatorių įkarštį. Tokiu būdu kapucinai atsisakė vidinių kiemų, karmelitai įsakmiai nurodė, jog jų bažnyčių fasadai turi būti labai kuklūs ir uždraudė statyti varpines bei kupolus.

Tridento Bažnytinis susirinkimas, be kitų klausimų, aptarė taipogi ir bažnytinę architektūrą. Tridento reformos laikais gimę vienuolių kongregacijos, kaip kad jėzuitai, teatinai, barnabitai, kamilijonai, pijorai, kitaip nei visos ankstesnės, yra kunigiškos ir todėl pasižymi griežta hierarchine struktūra, disciplina bei labai aktyviai veikia pasaulyje. Jų namai nebeturi tradicinės vienuolyno struktūros, jie panašėja į paprastus būstus, besiglaudžiančius prie bažnyčių. XVIII-ame amžiuje atsiradę vienuolijos dažniausiai specializavosi į jaunimo auklėjimą arba ligonių slaugą, jų gyvenimo stilius ir vienuolynai kuklūs, funkcionalūs, dažniausiai sudaro tik priestatą prie mokyklų ar ligoninių. Nuo XIX-ojo amžiaus pradžios nuolat gausėja moterų dalis vienuoliškame gyvenime. Naujos, nebe klauzūrinės moterų vienuolijos, dažniausiai diecezinių teisių, buvo įteisinamos pirmiausiai kaip pamaldžių pasauliečių susivenijimai. Todėl iš aplinkos tesiskiria tik apdaru, o jų gyvenamieji namai nebeturi jokių vienuolyno požymių, dažnai tai tėra paprastas miesto ar kaimo namas su jame įrengta koplyčia.

Paskutiniais dešimtmečiais pastebimas kontempliatyviųjų vienuolijų atgimimas ir naujų kūrimasis, bet šios vienuolijos arba apsigyvena apleistose senose abatijose, arba kuriasi kasdieninėse erdvėse, jas pritaikydamos kontempliatyviam gyvenimui, bet nesirūpindamos ankstesnių kontempliatyviųjų vienuolynų formų kartojimu.

Lietuva yra jauniausias krikščioniškas Europos kraštas, tad ir krikščioniška vienuoliškoji tradicija čia gana trumpa. Tiesa, kaip buvo minėta, vienuoliškasis gyvenimas kaipo toks nėra būdingas tik krikščionybei, atsiskyrėlių ir asketų esama daugelyje religijų, bet apie lietuviškos ar baltiškos pagonybės atsiskyrėlius arba vienuolius jokių žinių neturime.

Pirmieji Lietuvą ar jos kaimynines žemes pasiekę vienuoliai buvo pagal Benedikto regulą gyvenę misionieriai. Kvedlinburgo arba Kverfurto miesto kronikos pasakojime apie baltų kraštuose, tikriausiai jotvingių žemėje žuvusio vienuolio misijonieriaus šventojo Brunono-Bonifacijaus 1009 metų misijinę kelionę pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Vienuoliai kartu su vokiečių pirkliais nuo XII-ojo amžiaus kūrėsi Livonijoje ir skelbė Evangeliją šiauriniams lietuvių kaimynams. Deja, skirtingai nei vokiečių ir pietinių slavų žemės, Pabaltijys ir nebuvo sukrikščionintas vienuolių misionierių pastangomis, nes misionieriška banga šį regioną pasiekė karinių vienuoliškų ordinų laikais.

Livonijos vyskupas Albertas 1202 metais įsteigė Fratres Militiae Christi karinę vienuoliją, kuri, siekdama įdiegti krikščionybę, nukariavo lybius, latgalius, skverbėsi į sėlių ir estų žemes. Į pietus nuo Lietuvos, Prūsijoje, po dar vieno vienuolio misijonieriaus cisterso Kristijono nesėkmės buvo nutarta įkurti vietinę karinę vienuoliją, o po šios nesėkmės krikščioninimo darbui pasikviesti Vokiečių ordiną, kurio pirmieji nariai čia pasirodė 1230 metais.

Tokiu būdu karinės vienuolijos, užkariavę Prūsus bei šiaurinius Lietuvos kaimynus ir čia sukūrę bažnytinio pobūdžio valstybes, keletą šimtų metų kovojo su lietuviais ir žemaičiais, bet taip ir nepajėgė nei Lietuvos nukariauti, nei jos sukrikščioninti. Lietuvių ir lenkų istorinėje atmintyje ši karinė vienuolystės forma paliko nemalonų pėdsaką, kurį dar labiau pagilino praėjusio šimtmečio lietuvių ir lenkų tautinio atgimimo literatūra bei istoriografija, neradusi gero žodžio evangelizacinėms karinių ordinų pastangoms ir traktavusi šią riterinę, aristokratinę vienuolystę tik kaip agresyvią užkariautoją. Skaudžios atminties gydymas dar vis nukeliamas į ateitį, o riterių vienuolių statytos pilys tebeženklina senųjų ordinų valstybių sienas, ėjusias pagal Nemuną ir pagal Mūšą. Bet tai pasienio bastionai, taigi karinės, o ne vienuoliškosios architektūros paminklai. Norintiems pamatyti karinio ordino rezidenciją reikėtų keliauti į dabartinės Lenkijos Malborką–Marienburgą, nes arčiau prie Lietuvos esančiame Karaliaučiuje-Koenigsberge vokiečių ordino pėdsakai yra beveik visiškai sunaikinti.

Naujų ir veržlių elgetaujančių vienuolijų atstovai dominikonai ir pranciškonai Lietuvą pasiekė per kaimynines krikščioniškas Lenkijos ir Livonijos teritorijas. Lietuvos karaliui Mindaugui nusprendus pasikrikštyti, jo krikštu rūpinosi dominikonai, bet jiems kliudė kariniai ordinai. Mindaugo krikšto metu pirmasis Lietuvai skirtas vyskupas buvo dominikonas Vitas, iš Lietuvos dėl pagoniškos reakcijos turėjęs trauktis 1255 metais. Tačiau iš Lietuvos išstumti dominikonai tvirtinosi Rusioje, su kurios žemėmis jų misijos ir net konventai atsidurdavo Lietuvos valstybėje.

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1323 metais parašytame laiške popiežiui karinis Vokiečių Ordinas nurodomas kaip didžiausia kliūtis Lietuvos sukrikščionėjimui. Šį argumentą didžiajam kunigaikščiui galėjo pasiūlyti jo dvare buvę pranciškonai. Žinoma, kad po Gedimino mirties Vilniuje buvo nužudyti du pranciškonai. Jų konvento arba misijos Vilniuje tikriausiai būta dar iki oficialios Lietuvos christianizacijos.

Dominikonai vienuoliai po Mindaugo mirties etninėje Lietuvoje pasirodė vėlai, bet gana anksti iš kaimyninės Lenkijos jų misijos pasiekė Rusios žemes. 1228 metais dominikonas Jackus (Hiacintas) su kitais broliais keliavo į Rusią, bandė įkurti dominikonų misiją Kijeve. Keliolika metų vėliau dominikonai apaštalavo jotvingių žemėse, tačiau Rusioje jų veiklą nutraukė totoriai, o baltų žemėse – kryžiuočiai. Pagoniškoje Lietuvoje nuolatinių dominikonų misijų, atrodo, nebūta, tačiau bandymo sukrikščioninti šį kraštą nei pranciškonai nei dominikonai nebuvo atsisakę. Nors neturint jokių tikrų žinių galima gana tvirtai teigti, kad būtent elgetaujantys vienuoliai dvasiškai aptarnavo Lietuvoje veikusius krikščionis pirklius. Pranciškonai dalyvavo Jogailos ir Vytauto krikšto parengime bei Aukštaitijos krikštijime. Pirmieji du Vilniaus vyskupai buvo pranciškonai. Netruko ši vienuolija išplisti ir į Žemaitiją bei į slaviškas LDK žemes. Visais laikais nuo Lietuvos krikšto, nežiūrint istorinių ir religinių peripetijų bei vidinių vienuolijos skilimų, šventojo Pranciškaus broliai buvo bene populiariausi vienuoliai Lietuvoje, daug nusipelnę krašto evangelizavimui bei švietimui, išauginę tokių kilnių asmenybių kaip Jurgis Pabrėža.

Pirmasis žinomas lietuvis, tapęs vienuoliu krikščionimi, buvo Mindaugo sūnus Vaišelga, apie 1240 metus pasikrikštijęs stačiatikių Bažnyčioje ir pasitraukęs į Graikiją, į vieną iš garsaus Athos kalno vienuolynų. Stačiatikių vienuolynus, panašiai kaip dominikonų misijas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ”paveldėdavo” kartu su valstybėn jungiamomis baltarusių ir ukrainiečių žemėmis. Iš jų stačiatikių vienuoliai patekdavo ir į etnines lietuviškas žemes, pirmiausia į valstybės sostinę Vilnių. Stačiatikiška vienuolių tradicija šiame mieste nenutrūkstamai gyvuoja bent jau nuo XIV-ojo amžiaus. Vienuoliško gyvenimo formos stačiatikių Bažnyčioje, galima sakyti, nekinta nuo pat ankstyviausių laikų, tad dabar prie Vilniaus Šventosios Dvasios cerkvės veikiantis vienuolynas yra tos tradicijos gyvas liudytojas ir atstovas.

Jei vakarietiška vienuolystė Lietuvoje pirmiausiai reiškėsi savo vėlyvomis ir aktyviomis lytimis – tokiomis kaip kariniai ar elgetaujantys ordinai, tai stačiatikiška buvo itin kontempliatyvi, paveikta graikiškojo, kontempliatyvaus isichazmo judėjimo.

Oficialus Lietuvos krikštas davė pradžią vakarietiškų kontempliatyvių vienuolijų kūrimuisi etninėje Lietuvoje. Vytautas Didysis buvo pirmasis Benedikto regulos vienuolių fundatorius, apie 1405 metus juos įkurdino Senuosiuose Trakuose. Bet tikrai rimtą postūmį kontempliatyvių vienuolijų kūrimuisi LDK davė kontrreformacijos idėjomis susižavėję lietuviai didikai, kurie, kaip kad Sapiegos, Tiškevičiai, Pacai, negailėjo lėšų ir pastangų kurdindami Lietuvoje basąsias karmelites, kamaldulius, regulinius Laterano kanauninkus, kartūzus, cistersus. Lietuvoje įsišaknijo reformuotos, griežtos observancijos šių vienuolijų kiltys. Deja, jų vienuolynai, turėję ryškių kontempliatyviųjų vienuolynų bruožų, labai nukentėjo nuo caro valdžios represijų, taikytų po 1830 ir 1863 metų sukilimų, ilgus metus buvo naudoti kaip kalėjimai, ligoninės, kareivinės ir, išskyrus Pažaislio kamaldulius, beveik visiškai prarado pirminę savo struktūrą arba ir buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Pirmojoje Lietuvos respublikoje kontempliatyvių vienuolijų nebūta, tad kai kuriuose išlikusiuose jų pastatuose kūrėsi aktyvaus gyvenimo vienuoliai bei vienuolės, taikydami gautus pastatus savo reikmėms.

Katalikiškos potridentinės reformos judėjimas naujos gyvybės suteikė ir elgetaujančioms vienuolijoms, pirmiausia pranciškonams ir karmelitams. XVIII-ame šimtmetyje etninės Lietuvos teritorijoje suaktyvėjo ir dominikonų veikla. Tuo metu baroko stiliumi buvo atnaujinti jau egzistavę minėtų vienuolijų namai bei bažnyčios, pastatyta daug naujų. Kitaip nei viduramžiškoje Europoje, Lietuvoje ir elgetaujančios vienuolijos labai priklausė nuo fundatorių, kurie jas įkurdindavo nebūtinai miestuose, dosniai fundavo jų bažnyčių puošimą. Tokios didikų mecenatystės liudijimai yra Kretingos, Tytuvėnų, Telšių pranciškonų, Liškiavos dominikonų, Vilniaus karmelitų vienuolynai bei bažnyčios.

Su kontrreformacija į Lietuvą atvyko ir regulinių kunigų vienuolijos, pirmiausia jėzuitai, palikę labai gilų pėdsaką Lietuvos religiniame gyvenime ir kultūroje. Jų namai, kaip kad didingas Nesvyžiaus kolegijos kompleksas, Vilniaus universiteto pastatai, įžadus davusių kunigų–profesų namai prie Šventojo Kazimiero bažnyčios, noviciatas prie Šventojo Ignoto bažnyčios, yra puikūs jėzuitiškosios funkcionalios architektūros pavyzdžiai, kuriais ypač sekė su jėzuitais švietimo srityje konkuravęs pijorų ordinas.

Vėlesnių vienuolijų raidai trukdė istorinės krašto peripetijos Rusijos imperijoje, tad nuo XVIII-ojo šimtmečio ryškesnių pėdsakų architektūriniame Lietuvos kraštovaizdyje vienuolijos nepaliko. Tų pėdsakų reikia ieškoti kultūroje, gilinantis kad ir į marijonų ar įvairių moterų vienuolijų veiklą. Kalbant apie tarpukario Lietuvą būtų įdomu paskaičiuoti bent jau kiek įžymių žmonių yra baigę jėzuitų, pranciškonų, marijonų gimnazijas, kiek auklyboje, švietime, ligoninėse, skurdo mažinime yra nuveikę moterų vienuolijos.

Vienuolynų kelias turėtų iš dabartinių Lietuvos valstybės ribų išvingiuoti į Baltarusijos plotus bei pasiekti Sibirą, Kazachstaną, Pavolgį, Vidurinę Aziją – kraštus, kur per pusę praėjusio amžiaus kalėjo ar laisva valia vyko į misijas Lietuvos vienuoliai ir vienuolės.

Vienuolynų kelias turėtų eiti ne tik per iškilius barokinius kompleksus, bet ir per kuklius blokinių ar kaimo namų butus, kur gyveno nedidelės pogrindinės bendruomenės. Pagaliau vienuolynų kelias neturėtų aplenkti ir naujausių, dar tik besikuriančių vienuolynų Kaišiadoryse, Paštuvoje, Vilniuje (Šeškinėje, Trinapolyje), kur imama kūrenti dvasinio gyvenimo liepsnelę.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys