pradžią vadas ienuolijos ienuolynai Lietuvoje ienuolynų muzika


TRUMPAI APIE VADOVE MINIMAS VIENUOLIJAS

Kontempliatyvūs ordinai    KONTEMPLIATYVŪS ORDINAI (ŠV. BENEDIKTO REGULOS ORDINAI)
Elgetaujantys ordinai   ELGETAUJANTYS ORDINAI
Reguliniai kunigai  REGULINIAI KUNIGAI
Kitos vienuolių kongregacijos   KITOS VIENUOLIŲ KONGREGACIJOS
Moterų vienuolijos  ir kongregacijos    MOTERŲ VIENUOLIJOS IR VIENUOLIŲ KONGREGACIJOS
Stačiatikių vienuoliai   STAČIATIKIŲ VIENUOLIAI


   KONTEMPLIATYVŪS ORDINAI

   ELGETAUJANTYS ORDINAI

   REGULINIAI KUNIGAI

   KITOS VIENUOLIŲ KONGREGACIJOS

   MOTERŲ VIENUOLIJOS IR VIENUOLIŲ KONGREGACIJOS

   STAČIATIKIŲ VIENUOLIAI


   KONTEMPLIATYVŪS ORDINAI  ŠV. BENEDIKTO REGULOS ORDINAI:

BENEDIKTINAI (ORDO S. BENEDICTI: OSB)

Seniausias katalikų vienuolių ordinas, kurį VI a. pradžioje įkūrė šv. Benediktas Nursietis. Pirmasis vienuolynas įkurtas Italijoje, Montecassino vietovėje. Benediktinų reguloje, be maldos, įsakytas ir darbas. Iš čia šūkis: Ora et labora! — melskis ir dirbk! Regula įpareigoja šio ordino vienuolius kasdien skaityti dvasinius tekstus, todėl vienuolynuose kaupėsi gausios bibliotekos, buvo perrašinėjamos knygos. Užsiiminėjo šviečiamąja, leidybine veikla, dideli šio ordino nuopelnai mokslui ir kultūrai. Benediktinai neturi centralizuotos hierarchijos. Kiekvienas jų namas, valdomas abato, veikia savarankiškai. Vienybę tarp jų palaiko tik ta pati regula. Paprastai vienuolynai turėjo didelius ūkius, pragyvendavo iš jų gaunamomis lėšomis.

Į LDK atvyko XV a. pradžioje, čia veikė Senųjų Trakų vienuolynas, į kurį benediktinai atvyko iš Tynieco abatijos (Lenkija). XIX a. viduryje caro valdžios vienuolynas uždarytas.

1. Senųjų Trakų vienuolynas
2. Pivašiūnų bažnyčia ­ Senųjų Trakų filija

KAMALDULIAI (CONGREGATIO MONACHORUM EREMITARUM CAMALDULENSIUM: OSB)

Šv. Romualdo įsteigta vienuolija, gavusi vardą nuo Italijos vietovės (Camaldoli), kur buvo įkurtas pirmasis vienuolynas. Kamalduliai yra benediktinų ordino šaka, kuri laikosi šv. Benedikto regulos ir savo konstitucijų, kurias parašė ketvirtasis prioras, palaimintasis Rudolfas. Tai kontempliatyvus ordinas. Vienuoliai gyvena atskiruose nameliuose, kiekvienas turi savo darželį, kartu susitinka tik bažnyčioje ir valgomajame. Nešioja baltus abitus ir ilgas barzdas. Susilaiko nuo mėsos ir vyno.

Lietuvoje kamaldulius įkurdino kancleris Kristupas Zigmantas Pacas (Pažaislyje) ir karalius Jonas Kazimieras (Vygrių ežero saloje). Abu vienuolynai buvo caro valdžios uždaryti XVIII a. pirmoje pusėje. Daugiau neatsikūrė.

3. Pažaislio vienuolynas

   REGULINIAI KANAUNINKAI (CANONICI REGULARES)

Speciali vienuolių kategorija, išsivysčiusi iš kanauninkų, buvusių prie katedrų ir prie kitų žymesnių bažnyčių (kolegiatų), kai prie kanauninkų pareigų buvo prijungta vienuoliško gyvenimo forma: bendruomeninis turtų valdymas ir vienuoliški įžadai. Nuo IX a. atskirų bažnyčių reguliniai kanauninkai ėmė jungtis į didesnes bendruomenes — kongregacijas, jungiančias tam tikrą skaičių bažnyčių ir prie jų esančių vienuolynų. Popiežius Benediktas XII 1339 m. regulinių kanauninkų sambūrius padalijo į provincijas, kurių kapitulų nutarimai turėjo būti privalomi visiems tos provincijos vienuolynams. Tokiu būdu išaugo daugybė kongregacijų, kurių didelė dalis ilgainiui išnyko.

Lietuvoje veikė kelios regulinių kanauninkų kongregacijos:

  ATGAILOS KANAUNINKAI (ORDO CANONICORUM REGULARIUM MENDICANTIUM S. MARIAE DE METRO DE POENITENTIA)

Pirmoji žinia apie šią vienuoliją — 1295 m. popiežiaus Bonifaco VIII bulė.

Lietuvoje buvo vadinami ”Baltaisiais augustinijonais”, nes jie laikėsi šv. Augustino regulos ir nešiojo baltą drabužį. Į Lietuvą juos pasikvietė Jogaila. Išaugus vienuolynų skaičiui, XVIII a. pr. Lietuvoje sudaryta atskira provincija. Lenkijoje kanauninkams išnykus, generolo titulas perėjo Lietuvos provincijolui. Po 1831 m. sukilimo vienuolynai uždaryti.

4. Jūžintų vienuolynas
5. Videniškių vienuolynas
6. Vilniaus vienuolynas

  LATERANO KANAUNINKAI (SACER ET APOSTOLICUS ORDO CANONICORUM REGULARIUM SANCTISSIMI SALVATORIS LATERANENSIS)

Kadangi jie iki 1299 m. aptarnavo Laterano baziliką, gavo Laterano kanauninkų vardą. Jų tikslai: dieviškojo kulto tarnyba, brevijoriaus maldų kalbėjimas choru, pamokslų sakymas, parapinis apaštalavimas, jaunimo auklėjimas, misijos.

Į Lietuvą Laterano kanauninkai atvyko iš Lenkijos. Vilniuje vienuolius fundavo vyskupas Eustachijus Valavičius, o vienuolyną ir bažnyčią Antakalnyje 1668 m. jiems pastatydino Vilniaus vaivada Mykolas Pacas. 1864 m. visi Laterano kanauninkų vienuolynai buvo panaikinti. Nepriklausomoje Lietuvoje nebeatsikūrė.

7. Vilniaus vienuolynas

 

   ELGETAUJANTYS ORDINAI

AUGUSTINAI arba augustinijonai (ORDO FRATRUM EREMITARUM S. AUGUSTINI: OESA)

Vienuolija įkurta 1256 m. Italijoje, popiežiui Aleksandrui IV sujungus keletą atsiskyrėlių bendruomenių, besilaikančių šv. Augustino regulos. Vienuolijos tikslas - misijos, sielovados darbas. Nuo 1303 m. ordinas priskirtas elgetaujančioms vienuolijoms. Centralizuota ordino organizacija artima dominikonų ordinui. Nuo XIV a. atsiskyrė observantiškos (basųjų augustinų) kongregacijos, pasižyminčios regulos griežtumu.

LDK pirmasis augustinų vienuolynas įsteigtas XV a. pradžioje Lietuvos Brastoje. Vėliau — Gardine, Vilniuje, Kaune. XIX a. antroje pusėje caro valdžia vienuolynus uždarė. Daugiau augustinai Lietuvos teritorijoje nebeatsikūrė.

8. Vilniaus vienuolynas

BONIFRATRAI (FRATRES MISERICORDIAE S. JOANNIS DE DEO arba ORDO HOSPITALARIUS S. IOANNIS DE DEO: OSIdD)

( lot. boni fratres — gailestingieji, gerieji broliai)

1540 m. portugalo šv. Dievo Jono įsteigta vienuolija. Pradžioje pasauliečių brolija, 1572 m. sausio 1 d. popiežiaus Pijaus V pripažinta tikybine brolija šv. Augustino taisyklėmis, o 1611 m. sausio 7 d. popiežiaus Pauliaus V jos nariai pripažinti tikraisiais vienuoliais.

Bonifratrų paskirtis slaugyti ligonius, ypač psichinius.

Vilniaus vyskupas A. Vaina bonifratrus įkurdino 1635 m., pavesdamas jiems Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčią. Veikė iki 1843 m. Trumpam atsikūrė XX a. pirmoje pusėje.

9. Vilniaus vienuolynas

DOMINIKONAI (ORDO FRATRUM PRAEDICATORUM: OP)

Pamokslininkų arba dominikonų ordinas, įkurtas šv. Dominyko Guzmano 1215 m. Tulūzoje (pietų Prancūzijoje). Patvirtintas popiežiaus Honorijaus III 1216 m. gruodžio 22 d. Dominikonai yra drauge kontempliatyvus ir aktyvus ordinas. Jie pirmieji gavo teisę be jokio leidimo visur sakyti pamokslus, klausyti išpažinčių, savo kapinėse laidoti pasauliečius. Dominikonai —Šv. Rožinio brolijos steigėjai, Kryžiaus kelio stočių (Kalvarijų) pradininkai.

Lietuvoje žinomi nuo Mindaugo laikų. Daugiausia vienuolynų įsteigta XVII a. 1647 m. įkurta Lietuvos dominikonų Šv. Angelo Sargo provincija. Provincijolo būstinė buvo Šv. Dvasios bažnyčia Vilniuje. XIX a. viduryje caro valdžia vienuolynus uždarė. 1932 - 1940 m. buvo atsikūrę Raseiniuose. 1993 m. Vilniuje, prie šventųjų apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios įkurtas generalinio vikariato, jungiančio Lietuvos, Baltarusijos, Estijos ir Latvijos dominikonus, centras.

10. Liškiavos vienuolynas
11.Palėvenės vienuolynas
12. Paparčių vienuolynas
13. Kazokiškių vienuolynas
14. Raseinių vienuolynas
15. Šumsko vienuolynas
16. Trakų vienuolynas
17. Vilniaus Kalvarijos (Verkių vienuolynas)
18. Vilniaus (Šv. Dvasios) vienuolynas
19. Vilniaus (Šv. Jokūbo ir Pilypo) vienuolynas
20. Žemaičių Kalvarija

KARMELITAI (ORDO BEATAE VIRGINIS MARIAE DE MONTE CARMELO)

Vienuolių ordinas, vardą gavęs nuo Karmelio kalno Palestinoje; pagal seną padavimą buvęs įkurtas pranašo Elijo, o iš tikrųjų atsiradęs tik XIII a. pradžioje. Tiesa, jau XII a. Karmelio kalne buvo asketų būrelis, kuriems Jeruzalės patriarchas Albertas iš Vercellio 1208 - 1209 m. parašė regulą, kurios karmelitai tebesilaiko. Karmelitai turi pirmąjį ordiną — vyrų, antrąjį — moterų ir trečiąjį — pasauliečių. XVI a. ordinas suskilo į dvi šakas: senosios regulos karmelitus (dar vadinamus senosios observancijos karmelitais) ir basuosius karmelitus.

SENOSIOS REGULOS KARMELITAI (ORDO FRATRUM B. MARIA V. DE MONTE CARMELO: OC)

Ordino regulą 1226 m. patvirtino popiežius Honorijus III, kurią pasninkų atžvilgiu sušvelnino Inocentas IV, naujus sušvelninimus įvedė Pijus II, Eugenijus IV ir Sikstas IV. Po regulos patvirtinimo ordinas išplito Viduržemio jūros pakrantėje ir Sirijoje, bet mahometonai, nugalėję krikščionis, užpuolė Karmelio kalną ir vienuolius išžudė. Tada karmelitai paliko Palestiną ir XIII a. įsikūrė įvairiose Europos šalyse. Karmelitai kontempliatyvų gyvenimą jungia su aktyviuoju. Moksle jie jau rado kitų ordinų sukurtas mokyklas, dėl to savos mokyklos su sava dvasios kryptimi nesukūrė. Liturgijoje laikosi šv. Karasto apeigų ir savo senojo ceremonialo.

Į Lenkiją senosios observacijos karmelitai atvyko XIV a. pabaigoje, o XVI a. pradžioje jie įsikūrė ir Lietuvoje. Pradžioje Lenkijos ir Lietuvos karmelitai priklausė Aukštosios Vokietijos karmelitų provincijai. XV a. pabaigoje įkuriama Lenkijos provincija, kuri 1687 m. padalijama į Lenkijos ir Rusijos provincijas. Tada Lietuvos karmelitai priklausė Rusijos provincijai. Popiežius Benediktas XIV Rusijos provinciją padalijo ir įkūrė Volynės ir Lietuvos provincijas.

21. Kėdainių vienuolynas
22. Kražių vienuolynas
23. Linkuvos vienuolynas
24. Pumpėnų vienuolynas
25. Tabariškių vienuolynas
26. Vilniaus (Šv. Jurgio) vienuolynas
27. Vilniaus (Visų Šventųjų) vienuolynas

BASIEJI KARMELITAI (ORDO FRATRUM CARMELITARUM DISCALCEATORUM: OCD)

Tai šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono Ispanijoje reformuoti karmelitai. Jie be sušvelninimų laikosi šv. Alberto regulos ir savo konstitucijos.

Basieji karmelitai pasižymėjo moksle, ypač filosofijoje. Labiausiai jie garsūs mistinėje teologijoje. Šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono veikalai iki šiol yra laikomi puikiais mistikos vadovėliais.

Į Lietuvą basieji karmelitai atvyko iš Lenkijos XVII a. pradžioje. 1737 m. jie įkūrė Lietuvos šv. Kazimiero provinciją. Po 1831 m. ir 1864 m. sukilimų caro valdžia visus vienuolynus uždarė. Buvo atsikūrę tarpukario Lietuvoje.

28. Antalieptės vienuolynas
29. Kauno vienuolynas
30. Kudirkos Naumiesčio vienuolynas
31. Kudirkos Naumiesčio filija - Griškabūdis
32. Vilniaus (Šv. Teresės) vienuolynas

MAŽESNIEJI BROLIAI (PRANCIŠKONAI)

Šv. Pranciškaus Asyžiečio įkurtas vienuolių ordinas, susidedąs iš 3 savarankiškų šeimų: Mažesniųjų brolių observantų (OFM), Mažesniųjų brolių konventualų (OFM. Conv.) ir Mažesniųjų brolių kapucinų (OFM. Cap.). Kiekvienai pranciškonų šeimai dar priklauso įvairios trečiojo ordino vyrų ir moterų vienuoliškosios kongregacijos ir pasauliečiai tretininkai. Mažesniųjų brolių ordino įkurimo data laikomi 1209 m., kuomet prie šv. Pranciškaus prisijungė pirmieji broliai. 1210 m. popiežius Inocentas III patvirtino vienuoliją, 1223 11 29 -jos regulą. Ordinas pasižymi aktyvia misijų veikla (paremta pamokslavimu liaudies kalba), pastoraciniu darbu parapijose, ypač neturtinguose miestų kvartaluose, šviečiamąja veikla. Be trijų pagrindinių vienuoliškųjų įžadų (neturto, paklusnumo ir skaistybės), vienuoliai laikosi 24 regulos įsakymų bei generalinių konstitucijų. Atskirus pranciškonų ordinus valdo generalinių kapitulų renkami generolai, provincijas - provincijolai, konventus - gvardijonai.

Lietuvoje pirmieji pranciškonai misionieriai minimi Mindaugo, Gedimino laikais, bet vienuolynai ėmė kurtis tik po Lietuvos krikšto 1387 m. Du pirmieji Vilniaus vyskupai Andrius (1388 - 1398) ir Jokūbas (1398 - 1407) buvo pranciškonai.

BERNARDINAI (MAŽESNIEJI BROLIAI OBSERVANTAI) (ORDO FRATRUM MINORUM DE OBSERVANTIA: OFM)

Reformuota pranciškonų ordino šaka, siekusi grįžti prie ordino įkūrėjo vienuoliško gyvenimo idealų ir besilaikanti griežtesnės regulos. Mažesnieji broliai observantai (vėliau pavadinti Mažesniaisiais broliais, o Lietuvoje, Lenkijoje, Jugoslavijoje ir Vengrijoje pagal ordino reformatoriaus šv. Bernardino Sieniečio vardą vadinti bernardinais arba pranciškonais observantais), kaip savarankiškas ordinas patvirtinti 1517 m., kuomet popiežius Leonas X bule Ite vos Šv. Pranciškaus ordiną oficialiai padalino į dvi šakas, observantams, mažiau nutolusiems nuo pirminės šv. Pranciškaus regulos, suteikdamas pirmenybę prieš konventualus. Ilgainiui įsikūrė daug observantų ordino atšakų, kurias 1895 m. popiežius Leonas XIII sujungė į Mažesniųjų brolių ordiną. Lietuvoje bernardinai įsikūrė 1469 m., atsikėlę iš Krokuvos, kur juos 1453 m. įsteigė šv. Jonas Kapistranas, uolus šv. Bernardino vykdytos ordino reformos šalininkas. XVI - XVII amžiais keletą kartų bandyta įkurti atskirą Lietuvos bernardinų provinciją, bet galutinai tai pavyko tik 1731 m., kuomet įkurta Lietuvos Šv. Kazimiero provincija (centras - Vilniaus konventas).

XIX a. II-oje pusėje visi konventai, išskyrus Kretingos, uždaryti. 1931 m. atkūrę savo provinciją pradėjo vadintis tikruoju Mažesniųjų brolių ordino vardu. Po Antrojo pasaulinio karo veikla Lietuvoje nutrūko (dalis vienuolių pasitraukė į užsienį, 1946 m. JAV įkurtas Lietuvos pranciškonų komisariatas), vėl atgaivinta atgavus Nepriklausomybę.

33. Dotnuvos vienuolynas
34. Kauno vienuolynas
35. Kretingos vienuolynas
36. Telšių vienuolynas
37. Tytuvėnų vienuolynas
38. Troškūnų vienuolynas
39. Vilniaus vienuolynas

KAPUCINAI (ORDO FRATRUM MINORUM CAPUCINORUM: OFM.Cap)

Atsiskyrė nuo Mažesniųjų brolių observantų 1525 m. ir laikosi dar griežtesnės regulos. Lietuvoje įsikūrė tik 1923 m., išaugus konventų skaičiui 1936 m., atsiskyrė nuo Reino-Vestfalijos provincijos. Tarybiniais metais veikla Lietuvoje nutrūko, atgaivinta atgavus Nepriklausomybę.

40. Dotnuvos vienuolynas

PRANCIŠKONAI KONVENTUALAI (MAŽESNIEJI BROLIAI KONVENTUALAI) (ORDO FRATRUM MINORUM CONVENTUALIUM: OFM.Conv.)

Kaip atskiras ordinas atskirtas 1517 m. Pirmieji Lietuvoje įsikūrę pranciškonai nepriėmė ordine vykusios observantų reformos ir prisijungė prie Mažesniųjų brolių konventualų ordino. Po 1517 m. Lietuvos pranciškonų konventualų konventai sudarė atskirą vikariatą Bohemijos-Lenkijos provincijoje (nuo 1626 m. - Lietuvos-Rusijos provincijoje). 1686 m. įkurta savarankiška Lietuvos Šv. Kazimiero provincija (centras - Vilniaus konventas). Visi vienuolynai likviduoti po 1863 m. sukilimo. Nuo 1995 m. atnaujino veiklą Lietuvoje.

41. Kauno vienuolynas
42. Norviliškių vienuolynas
43. Vilniaus vienuolynas

TRINITORIAI (ORDO SANCTISSIMAE TRINITATIS REDEMPTIONIS CAPTIVORUM)

Vienuolių ordinas, įkurtas šv. Jono Matiečio ir šv. Felikso Valua; patvirtintas 1198 m. popiežiaus Inocento III. Jo tikslas — išpirkti krikščionis belaisvius, patekusius saracėnų nelaisvėn kryžiaus karų metu. Todėl trinitorių regula įpareigojo visus turtus ir pajamas dalyti į tris dalis, kurių dvi skiriamos vienuolių išlaikymui, gailestingiems darbams, o viena — belaisvių išpirkimui. XVI a. ordinas reformuotas ir daugiausia užsiima misijomis.

Į Lietuvą trinitoriai atvyko iš Lenkijos XVII a. pabaigoje. 1729 m. įsikūrė Lenkijos ir Lietuvos šv. Jokimo (Joachimo) trinitorių provincija. Ji panaikinta 1864 m. Nepriklausomoje Lietuvoje trinitoriai neatsikūrė.

44. Jonavos vienuolynas (1791 - 1827)
45. Vilniaus (Antakalnio) vienuolynas
46. Vilniaus (Trinapolio) vienuolynas

 

   REGULINIAI KUNIGAI

JĖZUITAI arba Jėzaus Draugija (SOCIETAS JESU: S J)

Katalikų vienuolių ordinas, įkurtas 1540 m. Įsteigėjas baskas šv. Ignacas de Loyola. Tai buvo naujoviškas ordinas, pasižymėjęs aktyvia apaštaline veikla. Didelį dėmesį skyrė švietimui, kūrė kolegijas ir universitetus. Specialus dėmesys kreiptas į auklėjimą mokyklose. Gausiai leidžiama religinė literatūra. Dėl itin aktyvios visuomeninės politinės veiklos ir dėl kai kurių Europos valdovų priešiško nusistatymo 1773 m. ordinas buvo likviduotas. Vėl atkurtas 1814 m.

Į Lietuvą jėzuitus 1569 m. pasikvietė Vilniaus vyskupas V. Protasevičius. Leido knygas lietuvių kalba, steigė kolegijas, perėmė Vilniaus ir Varnių kunigų seminarijas, 1579 m. įsteigė Vilniaus akademiją - universitetą. Lietuvoje veikė ir po ordino panaikinimo. 1820 m. caro valdžios išvaryti. Po Pirmo pasaulinio karo vėl įsikūrė su Vokietijos jėzuitų pagalba. 1992 m. Kaune, 1995 m. Vilniuje atkurtos jėzuitų gimnazijos. Įvairiuose Lietuvos miestuose - Jėzaus draugijos namai ir rezidencijos. Nuo 1999 m. Šiauliuose veikia noviciatas

47. Kauno vienuolynas
48. Kražių vienuolynas
49. Vilniaus (Šv. Jono) vienuolynas
50. Vilniaus (Šv. Ignoto) vienuolynas
51. Vilniaus (Šv. Kazimiero) vienuolynas
52. Vilniaus (Šv. Rapolo) vienuolynas

PIJORAI (ORDO CLERICORUM REGULARIUM PAUPERUM MATRIS DEI SCHOLARUM PIARUM: SP. arba SCH. P.)

Šv. Juozapo Kalasanto įkurta vienuolija. Oficialiai pijorų konstitucijas 1622 m. patvirtino popiežius Grigalius XV. Vienuolių tikslas — krikščioniškas jaunimo auklėjimas mokyklose (ordino pavadinimas kilo nuo vienuolijos įsteigėjo įkurtos mokyklos, pramintos ”pamaldžiąja” (Schola pia)). Labiausiai pijorai išgarsėjo XVIII a. antroje pusėje. Tada jie daug kur vadovavo kolegijoms bei seminarijoms, profesoriavo garsiuose universitetuose.

Į Lietuvą pijorai atsikėlė iš Lenkijos, kur juos įkurdino Vladislovas Vaza, 1641 m. prašęs patį ordino įkūrėją atsiųsti pijorus mokykloms. 1665 m. įsteigta Lenkijos pijorų provincija, o 1695 m. Lietuvos viceprovincija. Padidėjus namų ir vienuolių skaičiui, 1736 m. įkurta Lietuvos provincija. Prie visų pijorų vienuolynų veikė kolegijos, o rezidencijose - bent pradžios mokyklos.

1831 - 1842 m. caro valdžia uždarė visus pijorų vienuolynus ir mokyklas.

53. Dūkštų rezidencija
54. Panevėžio vienuolynas

 

   KITOS VIENUOLIŲ KONGREGACIJOS

BAZILIJONAI (ORDO BASILIANI S.ti IOSAPHAT)

Rytų apeigų katalikų vienuoliai, kurie laikosi IV a. šv. Bazilijaus Didžiojo (Vasilijaus) regulos. Nuo XVI a. bazilijonais Romos kurija ėmė vadinti visus Rytų apeigų vienuolius. Vienos centralizuotos vienuolijos bazilijonai niekuomet neturėjo. Jų visuomet buvo kelios šakos, kaip atskirai veikiančios vienuolijos. Slaviškoje Lietuvos valstybės dalyje, Rusijoje ir Lenkijoje kūrėsi šv. Juozapato bazilijonų ordinas.

Pradžioje bazilijonų ordinas buvo uždaras, kontempliatyvus. Kiekvienas jų vienuolynas veikė atskirai. Tokia sistema netiko schizmatikų krašte, kur trūko misionierių. Reformą pradėjo šv. Juozapatas, vienuolis, Polocko arkivyskupas. Po jo mirties, toliau dirbo Vilniaus archimandritas, nuo 1614 m. Kijevo metropolitas Juozas Rutskis. Jis sukvietė bazilijonus į bendrą kapitulą, kur su Vilniaus jėzuitų pagalba pasiūlė konstitucijų projektą. Jose buvo numatytas apaštalavimas. Visi vienuolynai sujungti vieno generalinio archimandrito valdžioje. XVIII a. susikūrė atskiros Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos bazilijonų provincijos. XVII - XVIII a. Lietuvos bazilijonai turėjo kelias garsias spaustuves (Supraslyje ir Vilniuje), kur spausdino tikybines knygas lotynų, gudų, ukrainiečių, lenkų ir lietuvių kalbomis. 1839 m. carinės Rusijos valdžia vienuolynus uždarė. Nuo 1991 m. Vilniuje veikia Ukrainos Šv. Juozapato bazilijonų provincijos Švč. Trejybės rezidencija.

55. Kruonio vienuolynas
56. Vilniaus vienuolynas

MARIJONAI (ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS NEKALTOJO PRASIDĖJIMO VARDO KONGREGACIJA) (CONGREGATIO CLERICORUM REGULARIUM MARIANORUM SUB TITULO IMMACULATAE CONCEPTIONIS BEATAE VIRGINIS MARIAE: OMIC)

Ordinas įkurtas 1673 m. Lenkijoje, Poznanės vyskupijoje, kunigo Stanislovo Papčynskio (S. Papczyński, 1631 - 1701). Kaip ordinas vienuolija aprobuota 1699 m. Svarbiausias veiklos tikslas — Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kulto skleidimas, jaunimo (ypač iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių) švietimas, mokymas, auklėjimas internatuose, misijos ir rekolekcijos.

Lietuvoje pirmasis marijonų vienuolynas įkurtas 1750 m. Marijampolėje.

Po reformos 1909 m., kai ordinas tapo kongregacija, pasilikusia tą patį pavadinimą, 1918-1928 m. marijonų centras buvo Marijampolė, vėliau — Roma.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų kongregacijos nariai veikia Kaune, Marijampolėje, Vilniuje, Panevėžyje.

57. Jonavos vienuolynas
58. Kauno vienuolynas
59. Marijampolės vienuolynas
60. Žemaičių Kalvarija (1927 -1948)

MISIONIERIAI (CONGREGATIO MISSIONIS S. VINCENTII A PAULO: CM)

Katalikų vienuolių kunigų ordinas, įkurtas 1625 m. Paryžiuje šv. Vincento Pauliečio; patvirtintas 1632 m. popiežiaus Urbono VIII. Ši misijų kongregacija susideda iš kunigų ir pasauliečių brolių. Įvairiuose kraštuose ji vadinama skirtingai: Prancūzijoje — lozoriečiais, Ispanijoje — pauliečiais, JAV — vincentiečiais, Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, — misionieriais. Misionierių jurisdikcijai priklauso ir Gailestingųjų seserų kongregacija (šaritės).

Šios kongregacijos kunigų misijų tikslas buvo skleisti ir tvirtinti katalikų tikėjimą, užsiimti sielovada. Viena svarbiausių misionierių veiklos sričių — gailestingumas ir labdara. Misionieriai taip pat buvo švietėjai, ši jų veikla ypač pasireiškė Lietuvoje ir Lenkijoje, kur jiems buvo pavesta steigti vyskupijų seminarijas bei joms vadovauti.

Į Lenkiją 1651 m. misionierius pakvietė Marija Liudvika Gonzaga, karaliaus Jono Kazimiero žmona. Į Lietuvą iš Lenkijos jie atvyko 1686 m. pakviesti Vilniaus vyskupo Aleksandro Katavičiaus. 1794 m. buvo įkurta atskira nuo Lenkijos Lietuvos misionierių provincija. Vilniaus vienuolynas tapo pagrindiniu misionierių centru buv. Rusijos imperijoje. 1832 m. caro valdžia jį uždarė. Tarpukario Lietuvoje (1920 m.) vienuoliai Vilniuje buvo atidarę misijų ir rekolekcijų namus, turėjo noviciatą. Atkūrus Nepriklausomybę, misionieriai Lietuvoje veiklos nebeatnaujino.

61. Vilniaus vienuolynas

ROKITAI (GAILESTINGIEJI ŠV. ROKO BROLIAI) (FRATERNITAS MISERICORDIAE SUB TITULO S. ROCHI)

Vienuoliška brolija, vadinama šv. Roko vardu. Vilniuje įsteigta 1705 m. Jono Jarulavičiaus rūpesčiu prie Trečiojo pranciškonų ordino. Regula, be trijų vienuoliškų įžadų (neturtas, skaistumas, paklusnumas), įpareigojo brolius rūpintis vargšais ir sergančiais.Vyskupui K. K. Bžostovskiui leidus Vilniuje rokitams pastatyta Šv. Roko ligoninė ir koplyčia. Per 1708 - 1709 metų maro epidemiją slaugydami ligonius ir laidodami mirusiuosius visi rokitai užsikrėtė ir mirė, tačiau netrukus brolijos veikla atgaivinta kun. Karolio Liutkevičiaus pastangomis. 1713 m. vyskupui K. K. Bžostovskiui remiant rokitai atkurti, jiems perduota Šv. Stepono bažnyčia ir ligoninė Vilniuje. Regulą, surašytą Vilniaus vyskupo, 1737 m. patvirtino popiežius Klemensas XII. Rokitai veikė kaip tretininkai, globojami bernardinų, tačiau buvo pavaldūs vyskupui. Vyskupas skirdavo ir Vyresnįjį Brolį, kuris vadovaudavo konkrečiam vienuolynui.

Ši vienuoliškoji brolija veikė tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: Vilniuje, Minske, Kaune, Varniuose ir Kęstaičiuose.

62. Kauno vienuolynas
63. Vilniaus vienuolynas

 

    MOTERŲ VIENUOLIJOS IR VIENUOLIŲ KONGREGACIJOS

  BENEDIKTINĖS (ORDO MONIALIUM S. BENEDICTI: OSB)

Moteriškoji benediktinų ordino šaka. Laikosi šv. Benedikto regulos, adaptuotos moterų vienuolijai. Jau šv. Benediktas ir jo broliai ėmė vadovauti Dievui pasišventusioms mergaitėms, tarp kurių buvo ir šv. Benedikto sesuo šv. Scholastika. Iš pradžių visos benediktinės buvo lygios, vėliau jos pasiskirstė į iškilmingus įžadus duodančias choristes (jų pareiga - choru kalbėti bažnytines maldas) ir paprastas seseris, atlikdavusias vienuolyne rankų darbus bei įvairius patarnavimus. Ilgainiui ir choristėms, ir seserims įvesta griežta klauzūra. Benediktinių vienuolynui vadovauja visam gyvenimui renkama abatė. Vienuolės daug laiko skiria maldai, Šv. Rašto ir Bažnyčios tėvų veikalų skaitymui, apmąstymams, taip pat rankdarbiams. Benediktinių vienuolynai buvo autonomiški, priklausė vietos vyskupo jurisdikcijai, kai kurie jungėsi į kongregacijas. Į LDK benediktinės atvyko iš Chelmno (Lenkija), įsikūrė Nesvyžiuje (1591 m.), Nesvyžiaus benediktinės įkūrė Vilniaus, Kauno ir kitus Lietuvos vienuolynus. Visi vienuolynai, išskyrus Kauno, uždaryti XIX a. II-ojoje pusėje.

Naujaisiais laikais benediktinių regulos pagrindu susiformavo naujos vienuolijos, kurių visų narių yra lygios teisės, joms vadovauja generolės (kai kuriuose vienuolynuose - priorės). Jos nesuvaržytos griežtos klauzūros, dirba įvairius charitatyvinius darbus. Toks benediktinių vienuolynas nuo 1926 m. veikė Kaune, įkurtas arkivyskupui J. Matulaičiui reformavus vienintelį Lietuvoje išlikusį seną benediktinių vienuolyną. Jų veikla nutrūko tarybinės okupacijos metais.

Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje atgaivino veiklą abiejų pakraipų benediktinės.

64. Kauno vienuolynas
65. Kražių vienuolynas
66. Vilniaus vienuolynas

BERNARDINĖS

Šv. Pranciškaus vienuolijos šaka - pusiau kontempliatyvus moterų ordinas, paremtas Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino regula. Lenkijoje ir Lietuvoje veikė savarankiški vienuolynai, įkurti prie juos globojusių Mažesniųjų brolių observantų (bernardinų) konventų. Lenkijoje pirmasis vienuolynas įkurtas Krokuvoje 1459 m., Lietuvoje - Vilniuje (Užupyje) 1495 m. Iš pradžių seserys duodavo tik du paprastus (paklusnumo ir skaistybės) įžadus, neturėjo savo bažnyčių, todėl nesilaikė griežtos klauzūros. Po reformos 1599 m. popiežius Pijus V bule Circa pastoralis officii įvedė klauzūrą ir iškilmingus įžadus.

LDK bernardinės turėjo du vienuolynus Vilniuje (vienas išliko nereformuotas), po vieną Gardine ir Kaune.

XIX a. II-oje pusėje vienuolynai uždaryti. Trumpam buvo atgaivinę veiklą XX a. I-oje pusėje, dabar vienuolynas veikia Rudaminoje.

67. Kauno vienuolynas
68. Vilniaus (Šv. Mykolo) vienuolynas
69. Vilniaus ( Užupio) vienuolynas

KAZIMIERIETĖS (ŠV. KAZIMIERO SESERŲ KONGREGACIJA)

Vienuoliškoji kongregacija, įkurta 1907 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose (motiniškieji namai - Čikagoje), kunigų Antano Kaupo (jo sesuo Kazimiera Kaupaitė buvo tarp pirmųjų seserų) ir Antano Miliuko iniciatyva. Pagrindinės apaštalavimo formos yra darbas lietuviškų parapijų mokyklose, vaikų darželiuose, ligoninėse.

1920 m. vyskupo P. Karevičiaus pakviestos atvyko į Lietuvą, įsikūrė Pažaislio vienuolyne. 1940 m. uždarius vienuolyną kelios seserys vėl pasitraukė į JAV. Atkūrus Nepriklausomybę atnaujino veiklą Lietuvoje.

70. Pažaislio vienuolynas

KOTRYNIETĖS (ŠV. KOTRYNOS SESERŲ KONGREGACIJA)

Moterų vienuolija, pasirinkusi savo globėja šv. Kotryną kankinę, įsteigta 1571 m. Reginos Prothmann (Brotmann) Braunsberge. Jėzuitai globojo naujai įsisteigusią vienuoliją ir padėjo suredaguoti pirmąją regulą-konstituciją, kurią 1583 m. patvirtino Varmijos vyskupas Kromeris.

Kotrynietės neturėjo griežtos klauzūros; jų tikslas: dirbti rankų darbus (ypač siųti bažnytinius drabužius), mokyti mergaites, lankyti ligonius.

Kada kotrynietės įsikūrė Lietuvoje, nėra visiškai aišku. Tik žinoma, kad apie 1640 metus Krakėse buvo įkurta bajoraičių vienuolių bendruomenė su vienuoliškais įžadais, bet be klauzūros. Ši bendruomenė ilgainiui peraugo į vienuolyną. 1842 m. rusų valdžia atėmė šio vienuolyno turtus, tačiau šv. Kotrynos seserų veikla nenutrūko iki 1949 m. Tada kotrynietės buvo priverstos išvykti ir įsijungti į Vokietijos kotryniečių vienuolynus.

Atkūrus Nepriklausomybę, kotrynietės vėl atnaujino veiklą Lietuvoje.

71. Krakių vienuolynas

MARIJAVITĖS (MARIJOS GYVENIMO SESERŲ KONGREGACIJA) (CONGREGATIO MARIAE VITAE)

Įsteigta Zietelos klebono kunigo Stepono Turčinavičiaus (? - 1773), vėliau klebonavusio Vilniaus Šv. Stepono bažnyčioje. Iš pradžių tai buvo vyrus ir moteris jungianti draugija, bet nuo 1737 m. tapo moterų vienuolių kongregacija.

Tikslai: atversti į katalikų tikėjimą žydes ir mokyti neturtingas, ypač našlaites mergaites. 1739 m. marijavičių regulą patvirtino Vilniaus vyskupas M. Zenkavičius, o 1752 04 15 d. - popiežius Benediktas XIV (antrą kartą - 1774 03 21 d. - popiežius Klemensas XIV). Kongregacija greit paplito daugelyje Lietuvos ir Baltarusijos vietų. Marijavitės nešiojo pilką drabužį, darė tris vienuoliškus įžadus. Prie kiekvieno vienuolyno buvo atidaryta neturtingų mergaičių mokykla. Be vienuolyno Vilniuje, veikė dar 16 vienuolynų LDK teritorijoje.

Rusų valdžiai naikinant vienuolynus, dalis marijavičių vienuolynų uždaryta 1842 - 1850 m., o likusieji 1864 m. Tada vienuolės buvo išsklaidytos po kitus moterų vienuolynus išmirti. XX a. pradžioje naujai įkurta Šv. Kazimiero seserų kongregacija rėmėsi marijavičių regula.

72. Vilniaus vienuolynas

ŠARITĖS (GAILESTINGOSIOS SESERYS)

(pr. charite - gailestingumas, labdara). Gailestingųjų seserų kongregacija, įsteigta Prancūzijoje 1607 m. šv. Vincento Pauliečio (padedant našlei Liudvikai Le Gras), todėl jos narės dar vadinamos vincentietėmis. Tikslas - neturtingųjų ir ligonių globa. Kongregacija pradėta organizuoti 1633 m., regula patvirtinta 1668 m. Šaritės priklauso misionierių jurisdikcijai, veikia jų generolų valdžioje. Lenkijoje šarites įkurdino karalienė Marija Liudvika 1651 m., iš čia jų vienuolynai išplito ir LDK, daug nusipelnė ligonių slaugymu. Visi Lietuvos vienuolynai uždaryti po 1863 m.

Po Pirmojo pasaulinio karo šaritės veikė Vilniuje, Gardine, Baltstogėje.

73. Kauno vienuolynas

VIZITĖS (ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS APSILANKYMO ORDINAS) (ORDO DE VISITATIONE B. MARIAE V.)

Moterų vienuolija, įkurta šv. Pranciškaus Salezo 1610 m. birželio 6 d. Popiežius Paulius V 1618 m. vienuoliją patvirtino, liepdamas laikytis šv. Augustino regulos ir šv. Pranciškaus Salezo rašytų konstitucijų. Vizitės paplito visoje Europoje, vėliau ir kituose kraštuose.

Į Lenkiją vizites pakvietė Marija Liudvika Gonzaga, karaliaus Jono Kazimiero žmona, įkurdama jas Varšuvoje. Lietuvoje (Vilniuje) vizitės įsikūrė 1729 m. Čia jos mokė mergaites. Po 1863 m. sukilimo vienuolynas buvo panaikintas. Nuncijaus prašymu, vienuolės 1865 m. išleistos į Prancūziją. Jų vienuolyną rusų valdžia atidavė stačiatikių seserims. Po Pirmojo pasaulinio karo, lenkams valdant Vilnių, vizitės vėl buvo atsikūrusios.

74. Vilniaus vienuolynas

 

   STAČIATIKIŲ VIENUOLIAI

STAČIATIKIAI, kitaip ortodoksai (gr.) arba pravoslavai (rus.).

Rytų bažnyčios graikų apeigų krikščionys, Konstantinopolio patriarcho vadovaujami, 1054 m. atskilę nuo Vakarų (Romos) bažnyčios. Stačiatikių vienuoliai vadovaujasi šv. Bazilijaus (Vasilijaus) Didžiojo (330 - 379) regulomis, kurias IX a. papildė šv. Teodoras Studitas (759 - 826). Kiekvienas stačiatikių vienuolynas valdomas archimandrito, yra autonomiškas ir pavaldus tik vyskupui. Stačiatikių vienuoliai turi didelę įtaką Rytų Bažnyčios gyvenime, nes šios Bažnyčios hierarchai (vyskupai, metropolitai, patriarchai) renkami tik iš vienuolių. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje stačiatikių vienuolynai minimi nuo XIII a.

75. Vilniaus vienuolynas

Vienuolynų numeracija (nuo 1 iki 75)  Jums padės  surasti konkretų vienuolyną Lietuvos žemėlapyje.


  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys


© Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999.  Adresas ryšiams: Irena.Galvydyte@vda.lt
Svetainę tvarko Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras humanitarams

Tinklalapis atnaujintas
2001.10.04